Stasys Daunys

Kviečiame jus susipažinti su Stasiu Dauniu (1922-2011) - garbingu Lietuvos pirčių tyrinėtoju - neseniai išleidusiu savo knygelę „Pirtis kaimo kultūroje". Ponas Stasys - vienas iš senųjų disidentų muziejininkų. Savo iniciatyva ir rizikuodamas, kruopščiai rinkęs mūsų senųjų papročių liekanas, fotojuostoje fiksavęs nykstantį materialųjį mūsų kultūrinį palikimą.

Stasys Daunys savo darbo kabinete

Stasys Daunys - poetas, etnografas, vienas iš Liaudies buities muziejaus Rumšiškėse įkūrėjų. Plačiau apie Stasį Daunį galite pasiskaityti atskitame publikacijų  skyriuje. Dideliam mūsų abiejų džiaugsmui, pagaliau pavyko susitikti ir pasikalbėti apie lietuviškos pirties tradicijas bei mažai žinomas jos prasmes. Šiek tiek sutrumpintą bei paredaguotą pokalbį ir pateikiu jums, mūsų skaitytojai.

Kaip pradėjote domėtis pirtimis?

Kai dar dirbau Rumšiškių buities muziejuje, aš labai daug važinėjau po Lietuvą. Esu surinkęs daug medžiagos apie pirtis. Lietuviai nuo seno turėjo vienaertmes, dviertmes ir dvigales pirtis. Man buvo svarbu ištirti architektūrines pirties savybes. Esu paskelbęs ta tema daug straipsnių. Jei nebūtų pirties, galimybės joje vanotis, tai nebūtų ir pirties papročių. Jie atsirado todėl, kad žmogus pirties ceremoniją išgyvendavo giliai dvasiškai. Taip palaipsniui krosnis, plautai, vanta, garas įgavo savarankiškas reikšmes. Aš pirtį tyrinėju filosofine, dvasine prasme. Mane, kaip žmogų žemina, kad kai kas mano protėvius vadina durniais. Jie, kaip ir mes, užduodavo filosofinius klausimus, tik kitame lygyje. Jie, kaip ir mes, bandė suprasti, iš kur atsirado pasaulis. Pasaulio kūrimo idėja yra vienas svarbiausių kultūros klausimų.

Kas buvo pirtis senajam lietuvių sodiečiui?

Sodiečio gyvenime pirtis turėjo kelias reikšmes. Visų pirmą higieninę. Antra - pirtyje formavosi ir rinkosi moterų bendruomenė. Trečia - pirtis užėmė svarbią vietą lietuvių pasaulėžiūroje.

Mane ypač domina žmogaus dvasinis pasaulis, todėl mano tikslas yra ne fizinė, bet psichosomatinė pirtis. Mano tikslas ir yra krapštyti tai, ko niekas neiškrapštė. Dabar aš intensyviai dirbu kaip etnopsichologas, tyrinėju filosofinius pirties aspektus ir jos papročius. Juk pirties veiksmas yra pasaulio atsiradimo modelis, atitinkantis baltų pasaulio supratimą. Pirties prasmė yra pasaulio sukūrimas. Kosmogonine prasme pirtis simbolizuoja naujo pasaulio sutvėrimą iš ugnies ir vandens per tarpinį elementą - akmenį. Baltų pasaulį sudaro marios, dangus ir tarpe jų esanti žemė. Lygiai taip pat pirtyje susiduria dangiška ugnis ir vanduo per tarpinį elementą - akmenį. Kaip marių mergelė miega tol, kol į vandenį netrenkia Perkūnas - dangiškosios ugnies nešėjas, taip ir pirtyje vandenį paveikus ugnies karščiu, jis virsta nauju pavidalu - garu arba dvasia. Žmogaus vidinis pasaulis taip pat atkartoja tą pasaulio sandaros ir kūrimo modelį. Žmogus pirtyje jaučiasi saugiai, kaip motinos įsčiose. Senoviniai lietuvių pirties papročiai atskleidžia ypatingą jos svarbą. O buvo ji sakralinė, šventa vieta. Galima sakyti, kad lietuviška pirtis - tai netgi ne pastatas, o procedūra. Dar labiau - pirties kultūra, ritualas.

Dažnai garinė pirtis vadinama „rusiška". Kokia tada yra lietuviška pirtis?

Kalbininkas Būga aiškiai įrodė, kad žodis pirtis yra baltiškos kilmės. Ten, kur jis paplitęs - gyveno baltų gentys ir statė rastinius antžeminius pirties pastatus. Ši teritorija plyti nuo Suomijos iki Berlyno ir nuo Baltijos iki Maskvos. Tarkim, suomiškai 'pirtti' yra „dūminė pirkia, šeimyninis trobesys". Jis mena tuos laikus, kai pirtis dar nebuvo atsiskyrusi nuo pirkios kaip savarankiškas trobesys. Žodis pirtis buvo žinomas net kai kur Švedijos pakrantėse. Rusų protėviai skitai turėjo laznias, zemliankas. Laznia yra „landynė" - pusrūsinė pirtis. Jos būdavo įrengiamos atvirose stepių vietovėse. Slavai, atėję į miško juostą, išmoko statytis rastinius pastatus, taip pat ir pirtis. Perėmė daug pirties papročių, juos savaip išvystė. Todėl slavų pirtys yra vėlyvos - maždaug nuo 1-ojo tūkstantmečio vidurio. Slavai perėmė pirties kultūrą ir tobulino ją toliau pagal savo nacionalinį charakterį. O santūrūs lietuviai išsaugojo pačius archaiškiausius pirties papročius.

Ką galite pasakyti apie moteris ir vyrus pirtyje?

Man svetimi vyrai, o su moterimis yra visai kita kalba. Man moterys gražios, o vyrai - negražūs. Pirmapradė kultūra buvo moteriška. Paprotinė pirtis išlaikė daug griežtai uždaros moteriškos erdvės bruožų. Jos ritualai pripildyti prasmės.

Moterys Lietuvoje nuo seno turėjo pirčių bendruomenes. Kiekviena pirtis turėjo savo, kelių šeimų moterų, ratą. Žinojo papročius ir prasmes. Susirinkusios pirtyje turėdavo apie ką pasikalbėti, atlikdavo ritualus. Kai moteris pirtyje, ji yra saugi ir izoliuota nuo vyriško (agresyvaus) pasaulio. Ji viena gali visiškai paskęsti Maros dvasioje, šventuose garuose. Pirtis yra matricentrinės kultūros padarinys - pirmąją sriubą su karštu akmeniu išvirti išmoko moteris. Vantas rišti ir naudoti pirmoji išmoko taip pat moteris. Moters simbolis buvo kaušas (o vėliau taurė), kuris ir pirtyje buvo naudojamas. Vyrai tokio simbolio neturi. Jie ir pirties papročių neturi - tik įpročius. Jei atsigaus šitie papročiai, tai jie turi atsigauti moterų tarpe. Pavyzdžiui, pirmosios vantos garinimas ant krosnies yra ritualinis veiksmas - auka. Paskui garina ir kitas vantas bei dalina kaip komuniją visiems esantiems. Senųjų vestuvių dalis buvo jaunosios pirtis - atėjimas į naujus namus bei į anytos pirtį. Arba štai jaunamartės pirtis - kai jaunoji yra įvesdinama į naująją moterų bendruomenę. Po gimdymo moteris gyvendavo atskirta nuo moterų bendruomenės ir sugrįžimas į ją vykdavo per pirtynas (pirties apeigas).

Rimas Kavaliauskas

Rumšiškės, 2003 m. gruodis - 2004 m. vasaris.