Turkiška pirtis

Turkiška pirtis - tai sąlyginis pavadinimas Mat turkai šį paprotį perėmė iš arabų, o šie - iš romėnų. Arabai šią pirtį vadina „chamam" arba „skleidžianti šilumą". Kol nežinojo pirties, arabai naudojo išimtinai tekantį vandenį. Maudymąsi vonioje ar baseine laikė mirkimu savo nešvarumuose. Iš turtingo romėnų termų palikimo arabai išsaugojo tik masažą, o pramogų proto bei kūno atgaivai ten nebeliko.

Turkiška pirtis gerokai skiriasi nuo rusiškos ar suomiškos. Tai apvalus kambarys, kuriame lankytojai šildosi ir atsipalaiduoja ant karštų marmuro gultų, padengtų rankšluosčiais. Po to jiems daromas intensyvus masažas, kūnas trinamas grubia plaušine su muilinu vandeniu. Procedūrų pabaigai kūnas apipilamas šaltu vandeniu.

Tikroje turkiškoje pirtyje nėra jokių garo generatorių. Ten šyla tik keturios sienos, grindys ir gultai. Visa tai gaminama iš marmuro.

Tiktai esant beveik 100% drėgmei ir 40°-50°C temperatūrai, galima išgauti lengvą garą. Norint palaikyti tinkamą temperatūrą bei drėgmę, sienos ir gultai yra šlakstomi vandeniu iš tam tikrų vonelių, vadinamų „kurna". Todėl turkiškoje pirtyje taip lengva kvėpuoti.

Lankytojai į pirtį užeina įsisupę į tradicinius turkiškus rankšluosčius, vadinamus „peštemal".

Kaip periamasi turkiškoje pirtyje?

Turkiškos pirties lankymas prasideda nuo persirengimo kambario, kuris atitinka lietuviškos pirties priepirtį. Čia temperatūra palaikoma 28-34 °C. Kūnas pamažu įšyla, pasirengia aukštesnei pirties temperatūrai.

Sušilus galima eiti ir toliau: į erdvią patalpą su akmeniniais gultais, vadinamą „supa" (plokščias akmuo). Patys gultai vadinami „čebek-tašy" - pilvo akmenimis. Dabar svarbiausia - gerai išprakaituoti, gulint ant šilto „čabek-tašy".

Tiktai išprakaitavus einama į garinimosi patalpas, kurių dažniausiai būna keletas. Dažnai turkiška pirtis yra palyginama su penkiapirščiu žmogaus delnu: kiekvienas pirštas lyg atskira garinė su savo individualia temperatūra, kuri kinta nuo 70 iki 100 °C.

Pasikaitinę lankytojai grįžta atgal į „čebek-tašy", ten ilsisi ir toliau prakaituoja, apsivalydami kūną ir sielą. Dvasinis ir kūno apsivalymas - chamam (turkiškos) pirties filosofijos šerdis.

Iškaitintas ir atsipalaidavęs kūnas patenka į profesionalaus masažuotojo rankas. Jis masažuoja lankytojo kūną putomis ir kvepiančiais aliejais, atlieka kūno pilingą, turkų vadinamą „kese", ištepa kremais. Nuo visų šių procedūrų kūnas tampa lankstus, oda stangri bei švelni, o siela - lengva ir laisva.

Po masažo atliekamos higieninės vandens procedūros. Prausiamasi šiurkščia kempine, sumirkyta muiliname vandenyje. Taip nuimamas viršutinis suragėjęs odos sluoksnis. Vėliau - be kempinės, iš anksto paruoštu muilo tirpalu.

Galiausiai panyrama į negilius baseinus su skirtingos temperatūros švariu vandeniu, apsiplaunama duše ar apsiliejama vandeniu iš kaušo. Galva laistoma šaltesniu, kūnas - šiltesniu vandeniu. Atliekant visas procedūras prisilaikoma senųjų tradicijų.

Pirties džiaugsmai baigiami „kaifoje" - poilsio patalpoje, kur lankytojai yra vaišinami kava ir arbata.

Lietuvoje turkiška pirtis dar nepaplito, tačiau nemažai pirties mėgėjų jau suspėjo įvertinti jos privalumus.

Video iš Maroko pirties