Prausimasis

Pirtis buvo vienintelė vieta nusiprausti ir atlikti kitoms higieninėms ir sveikatos priežiūros procedūroms. Todėl jos reikšmė senajame kaime yra didžiulė. Seniau retas ūkis turėjo atskirą pirtį. Pirtis naudojama ne kasdien, be to, kartais sudegdavo, nes ir saugoma. Todėl pigiau ir paprasčiau buvo statytis vadinamąsias „sudėtines", bendras keliems kiemams pirtis. Kiekviena pirtis turėjo savo bendruomenę. Joje turtas reikšmės neturėjo – pirtyje vis buvo lygūs. Su vienon pirtis einančiais stengdavosi nesipykti, kitaip nepatogu bus kartu praustis. O jei susipykdavo, pasakydavo tai mandagiai: „tai jau neikit pirtin". Kurendavo pirtį paeiliui kiekviena šeima ir būtinai kviesdavo kaimynus. Vyrai ir moterys maudėsi atskirai (nors dar senesniais laikais, ypač vienos šeimos ribose buvo maudomasi kartu). Pirma pamaina būdavo vyrų, paskui pirtį iššluodavo, plautus numazgodavo ir maudytis jau eidavo moterys. Tai buvo patogu – garas jau švelnesnis, ne toks karštas.
Prieš perdamiesi virš krosnies, ant karčių sukabindavo patalus ir vaikų rūbus - „kad utėlės išsproginėtų". Pirtyje turėdavo karšto ir šalto vandens. Gerai išsikaitinus, išsivanojus vanta, kūno oda būdavo nušveičiama plaušine arba ta pačia vanta. Geros plaušinės būdavo daromos iš liepos karnų, naudojo ir pataisų (šliaužiantis miško augalas) gniūžtes. Muilo dažniausiai neturėjo, arba jis buvo brangus, tai sutaisydavo dubenėlį šarmo – lapuočių malkų pelenų tirpalą vandenyje. Tokiu šarmu ir rūbus skalbdavo.