Papročiai

Seniau pirtis visad buvo vieta, kurioje žmogus tapdavo ne tik švaresnis, bet ir geresnis, ji ne tik prausdavo, bet ir pagydydavo, paguosdavo. Nenuostabu, kad pirtis visad buvo laikoma šventa, o joje vykdavo įvairios apeigos. Visų pirma tai pasakytina apie moterų bendruomenės ir šeimos papročius. Pirtyje į merginų, galinčių tekėti luomą būdavo įšventinamos jaunos mergaitės. Ir vėliau moters gyvenimo pokyčiai buvo labai artimai susiję su pirtimi. Pirtyje lietuvės moterys gimdydavo, nes tai buvo vienintelė švari, saugi ir šilta tam tinkama vieta, pirtyje maudydavosi svarbių įvykių išvakarėse – prieš vestuves, svarbias metų šventes – Velykas, Kalėdas, Naujuosius metus, Sekmines, Žolinę ir kt., į pirtį ligonį nešdavo, jausdami, kad žemiškosios kelionės galas jau netoli. Tai – specialios ritualinės pirtys, išsaugojusios beveik ik mūsų dienų senojo pagoniškojo tikėjimo papročius. Pirtyse būdavo aukojama lietuviškai likimo deivei Laimai, ten pat ir krikštydavo, suteikdami naujam bendruomenės nariui vardą.
Net ir po mirties pirtis buvo reikšminga žmogui – būdavo tikima, kad tai yra giminės protėvių buveinė, prie pirties krosnies raudojo mirusiųjų, čia formavosi deivės Gabijos – ugnies globėjos kultas. Tikėta, kad pirtį lanko įvairios anapusinio pasaulio būtybės, jos dažniausiai pasirodydavo, kai ją palikdavo paskutinės besimaudančios moterys.
Folkloro tyrinėtojų vėlesniais laikais surinkti pirties papročių fragmentai aiškiai liudija apie ypatingą pirties vietą senovės lietuvio pasaulėvaizdyje. Visų pirma ryškėja didelė pagarba pirčiai, didesnė nei įprasta tolerancija ten besilankančių kaimynų ir draugų atžvilgiu. Išeinant į pirtį būdavo atsisveikinama su namiškiais, lyg išvykstant į kelionę. Atėjus į pirtį atsiklausiama visų esančių pirty: „Ar galima pasiprausti?", „Ar neišvarysit?", „Ar priimsit pirtin?". Kartais dar palinkima: „Saldaus šilčio", „Saldaus karšto dūko", „Skanaus dūko", „Gero garo". Griežto etiketo laikomasi ir išeinant iš pirties. Kreipiantis į pirtininką ar į visus drauge, visada dėkojama: „Ačiū už šiltį", „Ačiū už pirtį", „Ačiū užu darbus, užu šilumą", „Ačiū už garą". Pirtininkas ar kiti pasiliekantieji atsako: "Į sveikatą".
Tam tikrų papročių laikytasi ir grįžus iš pirties namo. Jei einama pas tą, kuris kūreno pirtį, ar pas pirties savininką, tai dėkojama jau minėtais posakiais. Parėjus namo iš bendros pirties ir pasakius "labą vakarą", pasidžiaugiama: "Oi, gerai išsiprausiau". Namiškiai atsako: "Tai į sveikatą". Pasakojama, jog seniau šeimininkė grįžusiems iš pirties duodavo valgyti duonos su druska, kartais svogūną, „kad kraujas būtų švaresnis". „Nešk cibulaitį, nešk druskos", ragindavo kas nors iš namiškių šeimininkę. O pavaišintasis išeidamas dėkojo šeimininkei: „Dėkui už pirtį, už užkandį".

Pagarbų mūsų senolių požiūrį į pirtį ir jos reikšmę iliustruoja gausūs liaudies išminties krislai – patarlės:
Iš žemės neišlenda, o už bažnyčią aukštesnė
Į juodą žemę įlendi, balčiau pieno išlendi
Žemelė geriau karštį laiko
Žeminėlė visas ligas nugraibo
Kad ir juoda, bet gerai nubalina
Už velnią juodesnė, už angelą baltesnė