Vanduo

Pirtyje vanduo po karščio yra antras pagal svarbumą poveikio faktorius. Vanduo yra visiškai unikali, daug anomalių savybių turinti medžiaga, be kurios Žemėje nebūtų gyvybės. Mūsų organizmo didžiąją dalį apie 62%, o vaikų – net 70-80% sudaro vanduo. Visi medžiagų apykaitos procesai vyksta būtent vandenyje. Vandens buvimas arba jo trūkumas labai stipriai įtakoja kasdienę žmogaus buitį ir savijautą. Visose tautose vanduo yra nuo seno labai gerbiamas ir tausojamas.

Cheminės vandens savybės

Vanduo – tai vandenilio oksidas, viena iš labiausiai paplitusių medžiagų. Vandeniu padengta Žemės paviršiaus dalis yra 2,5 karto didesnė už sausumą. Gryno vandens gamtoje nėra – jis visad turi priemaišų. Švariausias yra lietaus vanduo, tačiau ir jis turi nežymų kiekį priemaišų, gautų iš oro. Gėlas vanduo turi nuo 0,01 iki 0,1% ištirpusių medžiagų, jūros – net iki 3,5% , daugiausia natrio chlorido.
Jeigu vandenyje yra ištirpęs nedidelis kiekis kalcio ir magnio druskų, toks vanduo vadinamas kietu, skirtingai nuo minkšto, lietaus vandens. Kietame vandenyje muilas beveik neputoja, o virdamas jis palieka nuosėdas ant indo sienelių. Labai gryną vandenį gauname distiliavimu. Distiliuotas vanduo, susidedantis iš 11,19  vandenilio ir 88,81% deguonies – pats geriausias tirpiklis gamtoje. Jos molekulė yra kaip perlenkta lazdelė, nes vandenilio atomai atžvilgiu deguonies išsidėsto 104,5°kampu. Todėl vandens molekulė yra kaip dipolis – deguonies pusėje įkrauta neigiamai, o vandenilio pusėje neigiamai. Krūviai nedideli, tačiau jų pakanka, kad tirpių medžiagų molekulės disocijuotų į jonus. Skystame vandenyje šalia pavienių H₂O molekulių yra daug sukibusių tarpusavyje vandens molekulių, kurios vandenilinių jungčių dėka sudaro gana sudėtingus agregatus (Н₂О)_n, tyrinėtojų pavadintus klasteriais. Būtent vandenilinės jungtys tarp vandens molekulių paaiškina gerai žinomas jos anomalias fizikines savybes. Pavyzdžiui, didžiausią tankį vanduo įgauna ne prie 0, o prie 4°С, užverda tik aukštoje 100°C temperatūroje (palyginus su analogiškais junginiais Н₂0, H₂S, Н₂Sе) , turi neįtikėtinai didelę specifinę šilumą [4,18 kJ/(g • К)]. Augant temperatūrai, vandenilinių jungčių mažėja ir jos visiškai išnyksta, vandeniui išgaravus.

Fizinės vandens savybės

Švarus vanduo yra skaidrus, be kvapo ir skonio. Didžiausias vandens tankis yra ties 0° С (1 d/cm³). Įdomu, akad ledo tankis yra mažesnis nei skysto vandens – todėl ledas plaukia. Vanduo užšąla prie 0° С. Ir užverda prie 100° С esant normaliam (101 325 Pa) slėgiui. Švarus vanduo yra prastas šilumos ir elektros srovės laidininkas. Ypač didelę reikšmę turi tai, kad vanduo turi anomaliai didelę specifinę šilumą – net 4,18 [J/(gK)], taigi vandens telkiniai naktį, o dideli telkiniai – ir žiemos metu atvėsta labai pamažu ir išsaugo gyvybei reikalingą šilumą. Tokiu būdu vanduo suminkština Žemės klimatą. Geras pavyzdys yra Golfo srovė, dėl kurios Anglijoje auga net palmės, tuo tarpu kai kitoje vandenyno pusėje – tik eglės.
Labai svarbi anomali vandens savybė – sušaldamas į ledą, vanduo plečiasi, tai yra 1 kg ledo užima didesnį tūrį, nei 1 kg skysto vandens. Būtent todėl ledas plauko vandens telkinių paviršiuje, o ne nuskęsta. Jei būtų priešingai, ledas nuskęstų ir visi vandens telkiniai žiemą iššaltų iki dugno. Taigi – užšalę ir apsnigti vandens telkiniai tampa saugia vieta vandens gyvūnams peržiemoti.

Energetinės vandens savybės

Vanduo – tai atvira, dinamiška, struktūriškai sudėtinga sistema, kurioje pusiausvyros būseną lengvai pažeidžia bet koks išorinis poveikis. Išorinis poveikis sukelia vandenyje struktūros pokyčius, kurie ilgam išsaugo informaciją apie poveikį. Dalis vandens molekulių yra „destruktūruotos“, joms būdingas greitas ir netvarkingas šiluminis judėjimas, o kita dalis – sukibusios į aukščiau paminėtus klasterius.

20 a. pabaigoje japonų mokslininkas Emoto Masaru pateikė stulbinamus rezultatus - vanduo gali sugerti, laikyti ir perduoti informaciją apie tai, kas aplinkui vyksta. Labai staigiai užšaldžius vandens lašelį jam pavyko  nufotografuoti nuostabias snaiges primenančias klasterių formas.  Japonų tyrinėtojas išleido nuostabią knygą apie vandenį, greitai tapusią bestseleriu.

Vadinasi, vanduo - gyva substancija, turinti atmintį ir galinti gydyti…  Vandens molekulės susijungia į klasterius - atminties kekeles, į jas vanduo „užrašo” informaciją. Vienoje molekulėje yra iki 440 tūkstančių informacijos plokštelių. Jei vanduo sugeria pozityvią informaciją, jis įgauna gydomųjų savybių, o jei sugeria negatyvias emocijas - „nuodija”. Mokslininkai mano, kad teigiamai vandens struktūrą veikia meilės, dėkingumo žodžiai, o neigiamai - neapykanta ir abejingumas. Su E. Masaru teiginiais sutinka profesorius iš JAV R. Rojus. Jis klasterius pavadino vandens nervų sistema, turinčia atmintį.
M. Emoto tyrimai įtikinamai parodė kaip net mažas vandens lašelis ilgam išlaiko informaciją apie patirtą subtilųjį poveikį – tai gali būti švari gamtinė ar žmogaus sąmoningai skleidžiama energija. Vartodami tokiu būdu struktūruotą, „įkrautą“ vandenį poveikio rezultatą patiriame ir mes.

 Masaru Emoto vandens nuotraukos

 Žmonės nuo seno žinojo apie šias vandens savybes, pakanka prisiminti vien įvairių ritualų metu naudojamą švęstą vandenį.

Rimas Kavaliauskas