Vanojimo menas

Kaip atpažinti pirties naujoką? Jis lupa nugarą vanta iš visų jėgų. Dažnai po tokio vanojimosi iš vantos lieka beveik vieni žabai, o ant nugaros – raudoni rėžiai, o „klientas“ vėliau sako – aš vanotis nemėgstu. O iš tiesų su vanta reikia elgtis pagarbiai ir jautriai, tada ji darys stebuklus.
Pirmiausia, reikia atminti, kad vanta yra gyva, turi savo lauką ir veikia periamąjį net per atstumą. Be to, ji išskiria dešimtis naudingų biologiškai aktyvių medžiagų, kurios per orą veikia kvėpavimo takus ir odą.
Antra – vanta veikia ne tiek mechaniškai, kiek termiškai. Jei ji pakankamai įkaitusi, pakanka švelnaus prisilietimo.
Trečia – vanojimo stilius kinta procedūros eigoje, nes keičiasi periamo žmogaus būsena. Kad vanojimas nusisektų ir jūs susilauktumėte nuoširdžios padėkos, būkite labai atidūs periamam žmogui, stenkitės pajusti, ką jis jaučia, išgirsti, ką jis sako. Jei įsiklausysite į periamojo prašymus, jis ims labiau jumis pasitikėti, atsipalaiduos ir procedūra bus sėkmingesnė.

Klasikinė vanojimo procedūra

Klasikinis vanojimas – tai palaipsninis viso kūno sušildymas bei masažas ne mažiau kaip 2 vantomis. Dažniausiai klasikinis vanojimas pradedamas nugara, tęsiamas pilvo pusėje ir kartais klientas prašomas apsiversti dar kartą nugarai „pabaigti“. Vanojame dvejomis vantomis – po vieną kiekvienoje rankoje.

Pradžia

Periamasis gulasi kniūbsčias (kai kurie žmonės mėgsta pirma atsigulti ant nugaros – tai leistina). Visų pirma „pripratiname“ vanojamojo kūną prie naujų pojūčių – vanta vėduojame išilgai kūno 4-5 kartus, nuo kojų link galvos ir vėl atgal. Ties šonais vantos juda lėtai, neskubant, lyg vėduoklės vos liesdamos kūną. Jei labai karšta, veikite labai palengva arba palaukite, kol karštis šiek tiek atlėgs.
Po 10-12 mostų kai periamasis šiek tiek atsipalaiduoja, o karštis atlėgsta, palieskite vantomis odą švelniai jas papurtydami. Perbraukite taip kelis kartus išilgai kūno, tarsi švelniai erzindami. Paskui galite prispausti įkaitusias vantas prie padų ir šiek tiek palaikyti. Paprastai padams reikia daugiau šilumos ir jų šildymas ne tik malonus, bet ir atpalaiduojantis.
Odai įprantant prie vanojimo, švelnus tapšnojimas palengva virsta aktyvesniais pliaukštelėjimais, tačiau beveik niekada – smūgiais. Visada prisiminkite, kad vanojamasis „pasirašė“ pirties vanojimo, o ne rykščių procedūrai, žinokite, kad karščio paveikta oda yra jautri smūgiams, o receptoriai yra „pavargę“, atbukę ir periamasis dažniausiai neobjektyviai suvokia smūgių stiprumą. Pėrimo metu jis gal ir nesiskųs, o paskui bus nemaloniai nustebęs, pamatęs iki kraujosrūvų nučaižytus šonus.
Labai efektyvus yra braukymas karštomis vantomis, kai beržinę vantą pasukiojame virš galvos ten kur garas karštesnis kol ji gerai įšyla ir tada ją priglaudžiame prie kūno ir viršaus prispausdami kita ranka. Tada braukiame išilgai kūno, sušildydami platesnį odos ruožą, gilesnius raumenis, raiščius, vidaus organus. Visa tai turi būti atlikta lengvai ir laisvai, be įtampos. Jei kurią nors kūno vietą norime sušildyti labiau – dažnai tai būna kryžkaulio sritis ar pečių juosta, dubens sąnariai, ten vantą trumpam sulaikome ir labiau prispaudžiame.

Krūtinės ir pilvo vanojimas

Pakankamai įšildę nugarą, klientą prašome apsiversti ant nugaros ir panašiai „apdorojame“ pilvą bei krūtinę. Ši kūno pusė yra jautresnė, todėl kur kas atidžiau stebime pirties garą, jei reikia sumažindami vantos judesių amplitudę. Sušildome pilvą tiek, kiek ir nugarą.
Kitas etapas – tai jau tikrasis pėrimas. Temperatūrai sumažėjus, veikiama energingiau, vanojimasis pradeda priminti „plakimą“. Bet tik išoriškai priminti, net vantos ir toliau turi judėti lengvai, vos priliesdamos kūną. Karts nuo karto užpilame vandens ant akmenų, kad temperatūra nekristų ir švelniai bet užtikrintai leidžiame vantas iš aukščiau, tarsi švelniai plekšnodami kūną.
Periame nuo pėdų iki juosmens, paskui nuo sprando iki juosmens. Stebėkite gulinčiojo kvėpavimą – jei jis tapo sunkus, krūtinė kilnojasi, atvėsinkite kliento galvą, ypač kaktą ir smilkinius. Tam puikiausia tinka laisva nenaudojama šaltu vandeniu suvilgyta vanta. Krūvis širdžiai sumažės, jeigu jos plote uždėsime nedidelė vantą ar kempinę, suvilgytas vėsiame vandenyje. Temperatūra – pagal vanojamojo skonį ir sveikatos būklę. Priekinės kūno pusės pėrimą baigiame švelniu glostymu vantomis išilgai kūno.

Baigiamsis nugaros pėrimas

Aprašyto nugaros ir pilvo pėrimo pirties naujokams dažniausiai pakanka. O mėgstančius įšilti kaip reikiant prašome apsiversti ir nugara periama dar syk, tiktai intensyviau. Nepamirškite, kad yra tokių karščiamėgių, kuriems tinkama temperatūra bus tokia, kai jūsų ranka, gniaužianti vantą jausis kaip verdančiu vandeniu plikoma. Nesistebėkite – tai normalu, tiesiog užsimaukite pirštines. Vanojimas tokiu kartu garu turi trukti trumpai, tačiau būti intensyvus, šiek tiek plikinantis. Didesnį dėmesį skirkite padams – kojas sulenkę per kelius, padus išperkite greitai sukdami vantą virš padų. Stebėkite kojų pirštus – jei periate per karštai, žmogus ims juos riesti. Tai pamatę, pėdas nuleiskite, deginimo jausmą galite pašalinti atvėsinę pirštus vėsia vanta ar bent ranka.

Vanoti reikia baigti tada, kai dar jaučiamas malonumas, nereikia skatinti periamąjį kęsti karšti iki „paskutinio“ – tai gali būti pavojinga, nes staigiai atsistojus nuo plauto žmonėms pradeda suktis galva.

Rimas Kavaliauskas

Studentai apie vanojimą

Vanojimą galima apibūdinti, kaip ypatingą pirties techniką, kurioje naudojama šiluma, karštas garas, vantos ar kitos pagalbinės priemonės bei įvairūs masažo judesiai – nuo lengvo braukymo, krapnojimo ar vėdavimo iki aktyvaus plakimo, pėrimo. Vanojimo pagrindinis tikslas – sušildyti ir atpalaiduoti žmogaus kūną, padėti atsipalaiduoti emociškai. Tačiau, priklausomai nuo situacijos ir kliento poreikių, jis gali būti ir švelnus atpalaiduojantis, ir kaitrus, stiprus.

Aušra R.

Taip pat skaitykite