Procedūros

• Ar galima ant elektrinės krosnelės akmenų pilti vandenį?
• Aš nunešiau naujas vantas į palėpę ir pergreit sudžiūvo, labai byra lapai... Aš jas sugadinau ar dar galima pataisyti?
• Ar galima ant karštų akmenų pilti šaltą vandenį?
• Norėčiau sužinoti kuo daugiau apie vanojimosi meną lietuviškoje pirtyje...
• Kaip patartina vanotis ir kokios turi būti pertraukėlės?
• Kuo atplauti pirties gultus, kad neskleistų prakaito kvapo?
• Kiek kartų galima naudoti tą pačią vantą? Nusipirkau beržinę vantą ir ji nenubyra, atlaikė jau 10 pirčių.
• Kaip paruošti ir naudoti kaduginę, pušinę vantas ?
• Kada metuose reiktų ruosti beržines, ąžuolines, kadaginę, liepų, eglines, pušines ir t.t. vantas?
• Kaip reikia rišti vantas ir kada?

Ar galima ant elektrinės krosnelės akmenų pilti vandenį?

Taip, žinoma, galima ir net reikia! Tik protingai, stengiantis, kad pagal galimybes, vanduo kuo daugiau patektų ant akmenų, o ne ant metalinių įkaitusių krosnelės detalių. Yra labai nepageidautina, kai vanduo garuoja nuo įkaitusių metalinių kaitinimo elementų. Toks garas yra troškus ir teikia daugiau žalos nei naudos. Tam tikrą įšeitį gauname įkaitintą krosnelę išjungę prieš kelias minutes iki vandens pylimo, metalas atvėsta, o akmenys lieka beveik tokie pat ir vanduo garuoja daugiau nuo akmenų. Po to krosnelė vėl įjungiama, kad sukaptų šilumos kitam vandens užpylimui.

Kokia pirtis sveikiau, geriau: sauna ar garinė?

Šis klausimas kyla iš neteisingo saunos, kaip kažkokios „ne-garinės“ pirties supratimo. Iš tikrųjų žodis sauna šiuolaikinėje suomių kalboje reiškia pirtį, be to, oficialiojoje ir kasdienėje aplinkose vartojamas atitinkamai lietuviškam terminui „pirtis“ ir „garinė pirtis“ ar tiesiog „garinė“. Šia proga galiu pacituoti oficialų Tarptautinės Saunos Draugijos saunos apibrėžimą, suformuluotą Helsinkyje Future Sauna Forum metu 2004 m. rugsėjo 18 d.
Taigi:
As a rule the sauna is a wood-panelled room, equipped with appropriate ventilation, water source and drainage, tiered seating levels, a stove and low humidity. The air humidity is raised by throwing water on the stones of the stove. A typical temperature in the sauna is at least 70 degrees Celsius.
Vertimas:
Kaip taisyklė pirtis (sauna) yra medžiu aptaisytas kambarys, kuriame įrengta tinkama vetiliacija, vandens šaltinis, kanalizacija, kelių lygių plautai sėdėjimui, krosnis su mažu oro drėgnumu. Oro drėgnumas didinamas užpilant vandens ant korosnies akmenų. Tipiška temperatūra pirtyje (saunoje) yra bent jau 70 laipsnių C.
Kaip matome, vargu ar savo lietuviškai pirčiai mes galėtume duoti apibrėžimą, besiskiriantį nuo pacituotojo. Nuo savęs asmeniškai pridursiu, kad savo dažnų vizitų Suomijos pirtyse metu nepastebėjau didelių ir esminių skirtumų tarp lietuviškų ir tenykščių pirčių įrengimo. Visa tai leidžia teigti, kad sauna ir pirtis yra viena ir ta pati maudymosi tradicija, su nedideliais vietiniais atspalviais. Ir kalbant apie pirties poveikį sveiukatai, lemiamą reikšmę turi ne pirties „tautiškumas“, o konkreti konstrukcija, iškurenimas ir maudymosi joje eiga. Būtent apie tai ir mokome savo „Pirties meistriškumo kursuose“.

Aš nunešiau naujas vantas į palėpę ir pergreit sudžiūvo, labai byra lapai... Aš jas sugadinau ar dar galima pataisyti?

Jei oras karštas, palėpėje susidaręs sausas ir karštas oras per greitai išdžiovino augalo lapus. Tokia vanta jau nebus tokia tvirta, greičiau „mes lapus“ pėrimosi metu. Patartume tokias vantas kuriam laikui pakabinti drėgnesnėje patalpoje, kad pedžiūvę lapai vėl prisigertų drėgmės. Tada jas galima sukišti į maišą ir saugoti ne tokioje karštoje vietoje. Jei oras labai sausas vantas galima džiovinti suguldytas ant lygaus švaraus paviršiaus, jas vienąkart per dieną perverčiant. Dažnas jų apžiūrėjimas padeda laiku pastebėti jei kas ne taip, o vantos įgauna saugojimui patogią plokščią formą.

Ar galima daryti aliejinį masažą arba įsitrinti kūną aliejumi pačioje pirtyje, kaitinantis?

Aliejumi išsitrinti garinėje galima, tačiau labai dažnai netikslinga, kadangi aliejus užkemša odos poras, kurios intensyvaus prakaitavimo metu valosi, pašalindamos iš organizmo jame susikaupusius žalingus metabolizmo produktus. Be to, po kaitinimosi bus apsipilama vandeniu ir dalis aliejaus nusiplaus. Kur kas geriau kokybišku aliejumi išsitrinti po pirties, kai oda jau sausa ir šiek tiek atvėsusi, o prakaitavimas jau pasibaigęs. Aliejus susigers į odą, ją pamaitins, padarys lygesne, minkštesne. Aliejus reiktų vartoti kokybiškus, pirmiausia šalto spaudimo - moliūgų sėklų, sezamo, vynuogių kauliukų, jojobos ir kt. lengvus aliejus. Alyvuogių aliejus yra gana sunkus, lėtai susigeria į odą, ją išriebaluoja, todėl jo reiktų vengti. Aliejinis masažas garinėje galimas, tačiau geriau ne viso kūno, o tik skaudamų probleminių vietų, nes ten per karšta ir masažuotojui ir jo klientui. Toks dalinis segmentinis masažas puikiai dera su vanojimu vantomis ir patyrusių pirtininkų yra praktikuojamas.

Ar galima ant karštų akmenų pilti šaltą vandenį?

Galima :) tačiau jei tausojate akmenis - geriau nereikia. Temperatūriniai kontrastai akmenį sendina ir jis greičiau suskeldės ir pasidarys purus bei nebetinkamas vartoti. Kai kas iš pirtininkų sako, kad taip pasiekiama geresnė garo kokybė, tačiau taip tik greičiau aušinami akmenys.

Norėčiau sužinoti kuo daugiau apie vanojimosi meną lietuviškoje pirtyje...

Tikra tiesa - vanojimas yra menas :) Dažnas, to nesuprantantis „lupa“ nugarą vanta iš visų jėgų. Dažnai po tokio vanojimosi iš vantos lieka beveik vieni žabai, o ant nugaros – raudoni rėžiai. O iš tiesų su vanta reikia elgtis pagarbiai ir jautriai, tada ji darys stebuklus. Vanta išskiria dešimtis naudingų biologiškai aktyvių medžiagų, kurios per orą veikia kvėpavimo takus ir odą. Lietuviškose pirtyse buvo naudojamos daugelio rūšių gydomosios vantos. Vanta veikia ne tiek mechaniškai, kiek termiškai. Jei ji pakankamai įkaitusi, pakanka švelnaus prisilietimo. Vanojimo stilius kinta procedūros eigoje, nes keičiasi periamo žmogaus būsena. Kad vanojimas nusisektų ir jūs susilauktumėte nuoširdžios padėkos, būkite labai atidūs periamam žmogui, stenkitės pajusti, ką jis jaučia, išgirsti, ką jis sako. Jei įsiklausysite į periamojo prašymus, jis ims labiau jumis pasitikėti, atsipalaiduos ir procedūra bus sėkmingesnė. Na, o visa kita - tai jau vanojimo „technika“...

Kaip patartina vanotis ir kokios turi būti pertraukėlės?

Klasikinė pirties procedūra, tinkama daugeliui yta tokia. Pirmo užėjimo metu ramiai pasėdime ir sušylame. Kūnas prisitaiko prie aukštos temperatūros, persitvarko jo medžiagų apykaita. Kai tik oda išrasoja pirmuoju prakaitu – laikas eiti atsipūsti. Pasėdime priepirtyje arba gryname ore, tačiau jokiu būdu ne skersvėjyje! Ilsimės, kol pulsas ir kvėpavimas vėl tampa normalūs, dažniausiai apie 10-15 min. Antro užėjimo metu jau pilame vandens ant akmenų, išgaudami lengvą kaitrų garą. Kas pageidauja – gali pradėti vanotis vantomis. Mėgstantys užeiti dažniau ir antrąjį kartą gali tik pasėdėti prakaituodami. Jei nesivanojame, verta naudoti kokį nors gydomąjį mišinį garui išgauti. Išeiname ilsėti priepirtyje, arba, jei jaučiamės stipriai įkaitę, galime šokti į vandenį (tvenkinį, eketę, dušą). Trečiojo ir ketvirto užėjimo metu paprastai vanojamasi ir atliekamos įvairios terapinės procedūros, pagal individualų žmogaus poreikį, užsigrūdinimą ir skonį – masažas, kompresai, įtrynimai, jeigu jų reikia. Paprastai vanojantis temperatūra būna kiek žemesnė, nei pirmo užėjimo metu, tačiau yra drėgniau. Gerai iškaitus ir išsivanojus patartina staigiau vėsintis šaltu vandeniu. Jei šokame į eketę, ir lauke šalta, iškart po eketės patartina 1-2 min. užeiti į garinę sušilti. Paskutinio užėjimo į garinę metu (vieniems tai bus 3-as, o kitiems gali būti ir 5-as arba 6-as kartas) paprastai nesivanojama, leidžiama organizmui atsipūsti. Išėjus nesiprausiama šaltu vandeniu, o tiktai sėdima susivyniojus į rankšluostį ar paklodę ir ilsimasi. Aktyvus prakaitavimas gali tęstis dar keliolika minučių, todėl skubėti apsirengti neverta. Po pirties labai svarbu ramiai pailsėti. Galima lengvai užkasti, išgerti kelis stiklus mineralinio vandens ar lengvo alaus bokalą.

Kuo atplauti pirties gultus, kad neskleistų prakaito kvapo?

Jeigu gultai jau prisigėrė tai problema jau įsisenėjusi ir paprastas plovimas nelabai bepadės - reiktų nuskusti ir nušlifuoti gultus mechaniškai. Tam yra nemažai mechaninių priemonių. Gultus valyti patartina organinėmis natūraliomis priemonėmis - kad ir ievos žievės arba kadagio ir kiečio nuoviru, jis turi stiprių valančių sąvybių. Cheminių priemonių naudoti vis tiktai nerekomenduotume, jos kartai gali būti žalingesnės už prakaito likučius. O šiaip tai reikia juos kruopščiai plauti karštu vandeniu po kiekvieno naudojimosi pirtimi.

Kiek kartų galima naudoti tą pačią vantą? Nusipirkau beržinę vantą ir ji nenubyra, atlaikė jau 10 pirčių.

Jeigu vantą naudojate tik kaip mechaninę priemonę, gal ir neklystate. Tačiau vanta - kur kas daugiau nei plaušinė su lapais, ji pasižymi sudėtingu energetiniu ir biologiniu poveikiu, be to skleidžia malonų kvapą. Štai šios unikalios ypatybės išnyksta po pirmo pirties seanso - lieka tik rąžai ir lapai. Mūsų senoliai ne tik kad vantos antrąkart nevartodavo, tačiau pagarbiai ją sudegindavo...

Kaip paruošti ir naudoti kaduginę, pušinę vantas ?

Visos spygliuočių vantos yra labai naudingos, gaila, kad naudoja jas vien prisiekę tikri pirties žinovai. Kaduginė vanta neturi sau lygių pagal baktericidinį veikimą, taip pat veika prieš įvairias alergijas. Ja puikiai galima perti padus, paveikiant daugelį aktyvių taškų. Plačiau apie spygliuočių vantas ir jų energetinį poveikį rasite tinklapyje, skyrelyje PATIRTIS/VANTOS. Visas spygliuočių vantas naudojame prieš tai 10 min. pamirkę verdančiame vandenyje. Tada spygliukai suminkštėja ir ne taip stipriai bado. Žmogus pries perdamasis spygliuočiais taip pat turėtų gerai išsikaitinti - tai padeda lengviau iškęsti jos poveikį. Kadugine vanta ir periamasi kiek kitaip - daugiau slystančiais judesiais, vengiama stiprių smūgių. Kartais kadagio šakelių įpina į beržines vantas, jos maloniai masažuoja odą. Vantų vanduo puikiai tinka užpilti ant akmenų, o taipogi galutiniam nusiplovimui, nes savyje turi daug naudingų medžiagų.

Kada metuose reiktų ruosti beržines, ąžuolines, kadaginę, liepų, eglines, pušines ir t.t. vantas?

Su spygliuočių vantomis yra paprasčiausia - jos ruošiamos prieš pat pirties procedūrą, galima palaikyti jas keletą dienų, nieko neatsitiks. Beržinės ruošiamos antroje birželio pusėje, stipriausio suvešėjimo metu. Liepinės lapinės - taip pat kaip ir beržinės, žiedų - kai jos žydi. Tačiau žiedų vantos prastai saugomos. Visas vantas geriau ruošti birželio mėn. Tik su ąžuolinėmis yra kitaip - jos ruošiamos rugpjūčio ir net rugsėjo mėn.

Kaip reikia rišti vantas ir kada?

Trumpai tariant, procesas toks: pjaunamos šakelės (tik ne sulytos ar rasotos). Tada galima palikti po krūmais, kad apvystų natūraliai, tik jokiu būdu ne saulėkaitoje! Tada susivežam namo (į kiemą ar pan.) ir rišam. Pagal savo ranką (ilgesnės ar trumpesnės - kaip jums patogiau). Tada džiovinamos pavėsyje, ten kur yra oro cirkuliacija, tačiau ne skersvėjyje. Kuo lėčiau džiūna, tuo geriau. Staigus išdžiovinimas netinka - lapai nestipriai laikysis. Galima jas džiovinti šieno kupetose, labai geras būdas. Saugomos sukištos maišuose arba sukabintos poromis ant virvutės kur nors palėpėje.