Šv. Velykos

Nors kalendorinis pavasaris prasideda kovo 21-ąją, bet balandis - tai tikrasis gamtos prisikėlimo metas. Fenologiniame kalendoriuje įrašyta: „Balandis – tai tikrasis pavasaris, dovanojantis žmogui ilgesnį saulės spindulį, laukų žalumą, paukščių dainą ir gražiausią, ilgai lauktą prisikėlimo ir vilties šventę - šv. Velykas".

Vidurio Lietuvoje Velykas švęsdavo tris dienas: pirmoji didžioji šventė (ugnies diena), ją praleisdavo namie; antroji-svečių ir linksmybių (dievo Perkūno); trečiąją dieną (Rytų Lietuvoje-4-ąją, o kai kur ir Atvelykį) vadindavo ledų diena. Šią dieną negalima būdavo dirbti sunkių darbų, ypač judinti žemės manyta, kad ledai tada javus išmuš.
Didžiojo šeštadienio apeigų laikas XIX a. pabaigoje XX amžiuje nebuvo pastovus. Kai kurių vietovių žmonės visą naktį, nuo vakaro iki Prisikėlimo, budėdavo bažnyčiose.
Ne tik bažnyčioje, bet ir namie būdavo nusistovėjusi Didžiosios savaitės tvarka. Šią savaitę negalima buvo bartis, pavydėti, nepriimtina, ypač šeštadienį, ką nors skolintis ar skolinti, nes nesiseks gyventi. Lietuvoje buvo griežtai laikomasi Bažnyčios mokymų. Netgi nuo Didžiojo ketvirtadienio iki Didžiojo šeštadienio, nuo varpų nutilimo iki suskambėjimo laikytasi „juodojo pasninko". Kai kurie žmonės tomis dienomis visai nevalgydavo, kiti tenkindavosi duona ir vandeniu. Buvo tokių žmonių, kurie ir varpams vėl pradėjus skambėti už atgailą ar pagerbdami Kristaus kančią nieko į burną iki Velykų neimdavo. Ir vaikams triukšmingų žaidimų žaisti neleisdavo.
Pirmoji reikšmingiausia Didžiosios savaitės diena - Didysis ketvirtadienis . Šią dieną būdavo tvarkomos sodybos, sodai, namai, krečiami kaminai, iš trobų išnešdavo visa, kas nereikalinga. Moterys nušveisdavo aprūkusias lubas, iš kampų išgraibydavo voratinklius, plaudavo patalpas, laukan išsinešusios išdulkindavo pagalves, antklodes, išpurtydavo kiekvieną rūbelį. Tą dieną šukuodavo ir valydavo gyvulėlius. Didįjį ketvirtadienį reikėjo išplauti visus skalbinius, indus, viską išvalyti, kad metai būtų švarūs. Buvo manoma, jog, prieš saulei tekant, reikia apsiprausti vandeniu ar sniegu, įlįsti į ežerą, prūdą, upę, šaltinį, tai nugis niežai, išnyks šlakai ar odos dėmės, visus metus kūnas bus švarus. Ketvirtadienio vakare dažnoje vietovėje ir pirtį kūrendavo. Malkų nors prakuroms nugvelbdavo iš kaimynų skiedryno. Mat savomis kūrenama paprastą savaitgalį, o atneštinėmis – prieš didžiąją šventę. Gal todėl, kad manyta šiandien čia kartu prausiantis ir vėles, atėjusias iš svetur, iš anapus? Štai kodėl Didysis ketvirtadienis kartais pavadinamas ir Kūčiomis. Velykos pagal žemdirbiškąjį kalendorių iš tikro žymėdavo metų pradžią, Naujuosius metus
Didysis penktadienis ir šeštadienis - atgailos dienos. Didįjį penktadienį dirbdavo mažiau, laikydavosi tylos. Malkų kapoti, švarintis, voratinklių krėsti jau nebuvo galima „Jėzui akis užkrėsi“, sakydavo senieji. Didįjį penktadienį žmonės nešdavo į bažnyčią pašventinti ryšuliukus vaistažolių.
Didįjį šeštadienį iki pietų baigdavo dirbti visus sunkesnius darbus, iš bažnyčios parnešdavo ugnį, kartais šventintą vandenį, ruošdavo velykinius valgius, margindavo kiaušinius, įrengdavo sūpuokles (bet nesisupdavo). Pavakare visi išsimaudydavo.