Dūminė pirtis

Dūminė pirtis (suomiškai savusauna, o rusiškai bania po čiornomu) – tai seniausias pirties tipas, išlikęs iki mūsų dienų ir vėl populiarėjantis, ypač Suomijoje, kur dūminė pirtis dažnai laikoma vienintele „tikra“. Neigiamai apie dūminę pirtį dažniausiai atsiliepia joje nesimaudę, o tie, kuriems teko ją išbandyti, susižavi jos ypatingu aromatu ir tuo, kad, būdama juoda, ji prausia net labai baltai. Dar daugiau – dūminė garinė yra beveik sterili, nes aukšta dūmų temperatūra ir juose esantys taninai užmuša mikrobus. Nustatyta, kad dūminės pirties ore mikroorganizmų yra mažiau nei operacinėje! Ne veltui seniau pirtyse gydė ligonius, o moterys ten gimdydavo ir praleisdavo pirmąsias dienas po gimdymo.

Tradicinė dūminė pirtis

Tradicinė dūminė pirtis yra neįmantrios, dažnai tiesiog archajiškos konstrukcijos. Statoma atokiau nuo gyvenamųjų pastatų, nes net ir griežtai laikantis priešgaisrinės saugos taisyklių gaisro pavojus išlieka. Sienos – rąstų, vietoje grindų – asla su patiestomis lentomis, vėliau imta kloti medines grindis. Grindys nebūdavo sandarios, o suomiai senoviniu papročiu po apatiniu rąstų vainiku palikdavo plyšius grynam orui patekti. Palubėje dažniausiai būdavo įrengta ventiliacijos išeinamoji anga – orlaidė. Lubos būdavo skaldytų rąstų arba lentinės, viršuje užpiltos šilumą izoliuojančiu smėlio ir spalių mišiniu, dažnai dar apiplūktos moliu. Krosnies akmenų karštis ir nuolat plūstantis šviežias oras sukuria unikalią ir sveiką garinės atmosferą. Krosnis įrengiama kuo arčiau durų, kad būtų patogu ją kūrenti, kai garinė prisipildo dūmų. Prieš krosnies pakurą sienoje įrengdavo nedidelį langelį, jį nutaikydavo iškirsti žemai – ten, kur dūmai nepasiekia. Kūrendami jį laikydavo pravirą.

Kurenimo principas

Dūminę pirtį dažniausiai šildo senoviška krūsninė krosnis su atvira pakura ir akmenų skliautu. Seni meistrai akmenų skliautą rūpestingai išdėliodavo iš parankios formos atrinktų akmenų. O sovietiniais laikais akmenis sukraudavo ant vedamosios vikšrinio traktoriaus žvaigždutės. Šiais laikais patartume skliautą išdėlioti iš ugniai atsparių plytų. Kūrenama dūminė pirtis kokybiškomis ir sausomis beržinėmis, alksninėmis, uosinėmis ir kitų lapuočių malkomis. Spygliuočių mediena netinka dėl dervingo gailaus dūmo ir suodžių. Kūrenama tol, kol vidiniai akmenys ima raudonai švytėti. Malkų dedama taip, kad pabaigoje akmenys kaistų ne nuo liepsnos, o nuo žarijų karščio – taupiau ir nuo gaisro ramiau. Prieš pat pabaigą žarijos išgriebiamos ir išnešamos laukan – kad maudantis nesmilktų. Plautai nuplaunami šiltu vandeniu, kad neteptų. Nors nuo stipriai įkaitusių akmenų suodžiai patys nudega, įprasta ant akmenų gerai šliūkštelėti vandens ir pirtį su karštu garu uždarius palaikyti 20-30 min., kol „subręs“. Sibiriečiai brandinamos pirties duris papildomai užkaišydavo samanomis ir palikdavo valandai pastovėti. Brandinant pirtį perdžiūvęs rąstų paviršius gauna drėgmės, nusėda ore lakiojantys suodžių likučiai, galutinai išsivėdina dūmai ir dūminė pirtelė pasitinka lankytojus grynu karščiu ir nepakartojamu aromatu.

Maudymasis dūminėje pirtyje

Maudomasi dūminėje panašiai kaip ir „baltai kūrenamoje“ garinėje, tačiau seanso pradžioje nuo įkaitusių atvirų akmenų būna gerokai karščiau nei pirtyje su paprasta krosnimi. Nuo karščio pertekliaus gelbsti ir intensyvi ventiliacija. Akmenims nuo pilamo vandens šiek tiek atvėsus, pirtyje tvyro labai malonus „aksominis“ garas, puikiai tinkantis ilgiau trunkančioms kūno priežiūros procedūroms. Ar tik ne dėl šių pirties mikroklimato skirtumų atsirado paprotys pirma maudytis vyrams, o tik paskui moterims?

Dūminės pirties lankymas yra lyg ir konservatyvus. Čia dažniausiai nenaudojami kvapnūs garo priedai, garinėje tvyro sveikas dūmo, šviežio oro, įkaitusio medžio ir beržo lapų aromatas. Garinėje tvyro paslaptinga prietema, blausią pridengtų lempų šviesą sugeria tamsios aprūkusios sienos. Kai mažai matyti – jautrėja klausa, uoslė ir lytėjimas. Apsilankymas dūminėje pirtyje paprastai palieka neišdildomą įspūdį.

Šiuolaikinė dūminė pirtis

Taisyklingai įrengta dūminė pirtis ir šiandien suteiks daug džiaugsmo ją įsirengusiems. Be to, ji ir dabar yra bene lengviausiai ir pigiausiai pastatoma, o savo garo ir procedūrų kokybe tikrai lenkia daugelį šiuolaikinės konstrukcijos pirčių. Ją galima turėti šalia kaimo sodybos arba kaip atskirą didesnio pirčių komplekso dalį. Esama itin įdomių tokių pirčių garinių išplanavimo ir įrengimo būdų, palengvinančių ją iškūrenti ir suteikiančių papildomų patogumų besimaudantiems.
Gaisro rizika labai sumažėja palikus tarp krosnies ir sienų pakankamą tarpą, o pačias sienas prie krosnies ir lubas virš jos apsaugojus metalo lakštais, kaip parodyta paveikslėlyje. Krosnis dažniausiai mūrijama iš ugniai atsparių plytų, o šiaip ji savo konstrukcija atkartoja senovinę akmenų krūsnį. Dūminės krosnies šiluminės energijos paprastai pakanka pirčiai išdžiovinti po maudymosi, be to, dūmuose esančios medžiagos gerai dezinfekuoja ir konservuoja medieną, todėl dūminės pirtys, jei tik nesudega, paprastai būna ilgaamžės. Lietuvoje apie dūminę pirtį daugiau galima sužinoti Pirties akademijos paskaitose ir seminaruose.

Nauja dūminė pirtis Pirčių sode

Taip pat skaitykite