Antanas Rimvydas Čaplinskas

Antanas Rimvydas Čaplinskas - Vilniaus praeities tyrinėtojas, senųjų sostinės vietovardžių gaivintojas, rašytojas, kolekcininkas ir mecenatas.

Pagal profesiją – inžinierius-energetikas, Daugiau nei 40 metų tyrinėjęs Vilniaus istoriją ir dirbęs archyvuose, 5 knygų autorius. Su leidykla ,,Charibdė" 2000 metais išleidęs unikalią vietovardžių knygą - ,,Vilniaus gatvės. Istorija, vardynas, žemėlapiai"(lietuvių – anglų k.), trilogiją iš serijos ,,Vilniaus gatvių istorija": 2001m. - ,,Rūdninkų gatvė", 2002 m. - ,,Valdovų kelias. Didžioji gatvė" ir 2005 m. - ,,Pilies gatvė".

Darbavosi Vilniaus etninės kultūros centre vyriausiuoju leidybos koordinatoriumi, Vilniaus savivaldybėje - Paminklų, atminimo lentų ir pavadinimų komisijos pirmininku.

Ištrauką iš Antano Čaplinsko knygos pateikiame ir Jūsų dėmesiui.

Ką Jums pačiam reiškia pirtis, išlikę prisiminimai?

Labiausiai atsimenu pirtį tarnaujant kariuomenej – kartą per menesį ji būdavo kaip šventė. Eidavome į viešąsias pirtis. Nes apsistodavom prie didesnių miestų. Esu apkeliavęs beveik visus buvusios Sajungos teritorijoj didžiuosius miestus– bazavomės Magnitogorske, Smolenske, Tartu, Urale, Kamčiatkoj, Alma-Atoj ir t.t.

Vėliau, Vilniuj, eidavom į pirtį, buvusią dabartinėj Radvilų gatvėj (buv. Tilto skg.).

Kokį laikotarpį Vilniaus istorijoje nagrinėjate?

Kiek sugebu pasiekt. Realiai, ką galima rasti istorijos archyve, tai yra 16 a. pab. – 17 a. pr. dokumentai. Nes 17 a. pr., kada Maskvos kariuomenė užklupo nepasiruošusį gynybai Vilnių ir jį sudegino, sudegė daug archyvų.

Trumpai pristatykite ruošiamą išleidimui „Vilnius. Legendos ir tikrovė“.

2008 metų pabaigoje arba 2009-ųjų pirmoje pusėje turėtų pasirodyti mano ilgai rašoma knyga apie Vilniaus kasdieninį gyvenimą, kurios didžioji dalis teksto yra parašyta. Bet medžiaga tokia plati, kad visą laiką tenka ieškoti ir ieškoti. Ir svarbiausia - mane dabar domina ne tik tai, ką aš radau mūsų archyvuose ir bibliotekose, bet kaipgi visi tie procesai atrodė iš šalies: kaip gyveno lenkai, vokiečiai, čekai. Ir daugeliu atveju, kai pradedi lyginti, paaiškėja, kad nors mes ir buvome perėme visas įmantrybes, kalbant apie baldus, valgius, gėrimus ir rūbus, bet vis tiek mūsų kelias buvo šiek tiek kitoks.

Materialinę kultūrą patyrinėti yra vienas malonumas. Pavyzdžiui, žmogui mirus, magistratas siųsdavo savo specialistus, jeigu reikėdavo, ir kelis – mūrininką, šaltkalvį, stalių ir, galbūt, auksakalį, kurie surašytų jo turimą turtą, įvertintų, nes tik tokiu būdu galima buvo sutvarkyti paveldėjimo dokumentus ir sąžiningai padalyti turtą. Todėl randu labai daug tokių dalykų, kurie, palyginus, stebina – kad ir kalbant apie veidrodžius – turtingų miestiečių, ne kunigaikščių, namuose jų buvo daugiau nei Paryžiaus aukštuomenės rūmuose. Nors tuo metu jie buvo aukso vertės.

Minėjote, kad informacija apie Vilniaus pirtis archyvuose išlikusi tik fragmentiška.. Kiek tuose fragmentuose galima atsekti istorinės medžiagos visuomenei?

Iš tiesų gal todėl, kad lietuvių tautos papročiuose buvo akcentuojamas dorovingumas, ar todėl kad skirtingai nuo kaimo, apie miesto kultūros ivykius ir papročius beveik nerašyta ir netyrinėta, informacijos iš tiesų mažai. Tai pasakytina apie visus miestus. Aš dirbu su faktais ir skaičiais. O juos galima papildyti arba nuneigti kitais skaičiais.

19 a. ant Vilnios ir Neries krantų miesto gyventojams buvo statomi laikini paviljonai – maudyklės (nes viešose vietose maudytis buvo nepadoru), kuriuose už mokestį, uždaroje patalpoje, galėjo žmogus, įlipęs angoj į baseiną, į Nerį arba į Vilnią, išsimaudyti. Paskui galėjo pailsėt, išgerti vyno arba alaus. Paviljone buvo privalomas veidrodis, privaloma ,,sofutė", ant kurios galėjai pailsėt, rankšluosčiai.

Archyvuose yra medžiaga, nes norint gauti leidimą statybai, buvo reikalinga pateikti projektą – todėl ir išliko. Yra planai, kaip iš lauko atrodė. Esu nufotografavęs tas maudykles. Įdėsiu keletą šių fotografijų į būsimą knygą.

Užupio rajonas, Raugyklos gatvė šalia buvusių Valdovų vartų – labai įdomūs, dar nepriėjau iki jų – gal ir galima bus ką nors surasti. Iki knygos baigimo skyrių apie pirčių istoriją papildysiu. Jis bus gausiai iliustruotas. Bet ar jas kas skaitys?

Kiek galima spręsti iš išlikusių įrašų, vandens nuotekomis miestiečiai beveik nesirūpino.

Aplink Vilnių tekėję net 17 upelių su laiku išnyko. Viena jų, tekėjusi šalia Katedros aikštės, Vingrė, vėliau pavadinta Kačerga, dar šiuo metu alma nedidele srove gilumoje. Vietoj buvusio ,,Lietuvos" kino teatro anksčiau tyvuliavo Vingrių ežeras, susijungiantis su šaltiniais, iš kurio domininkonai nutiesė vandentiekį. Yra žinoma, kad miestiečiai ant upių krantų statydavo tualetus. Upes teršė ir iš miestiečių kiemų tekantys nešvarumai. Mokyklos kieme prie Didžiosios Sinagogos pirties savininkai mėgino įtikinti miesto valdžią kaip jų pirties nuotekų ir išviečių turinys pagerina upės vandenį. Iš tiesų jie vilkino laiką ir netvarkė pirties. Su laiku vandens telkiniai tapo kloakomis. Žemės savininkai, turtingi miestiečiai, pro kurių teritoriją tekėdavo vanduo, mūrydavo sienas, kad atsitverų nuo sklindančio dvoko. Yra žinoma, kad Vilniaus universiteto studentai negalėdavo mokytis dėl kylančių kvapų nuo Universiteto gatve kanalu tekančių nešvarumų.

Palinkėsime autoriui ištvermės ir kantrybės, artėjant jubiliejui (2009 m.) – gausaus džiaugsmo peržvelgiant prabėgusį laiką ir nuveiktus darbus. Ir nepraleiskite progos ateiti į knygų pristatymus, pasidairyti knygynuose – milžiniškos kantrybės ir titaniško triūso reikalaujantis darbas vertas, kad jį pastebėtų.

Su A.R. Čaplinsku kalbėjosi Rasa Ramanauskaitė 2007-07-12, Vilnius

Taip pat skaitykite