Pati juoda, o baltai prausia. Dūminė pirtis

Dūminė pirtis

Dūminė pirtis (suomiškai savusauna, o rusiškai bania po čiornomu) – tai archaiškiausia pirties konstrukcija, išlikusi iki mūsų dienų ir vėl populiarėjanti, ypač Suomijoje, kur dūminė pirtis dažnai laikoma vienintele tikra. Neigiamai apie dūminę pirtį paprastai atsiliepia joje nesimaudę, o tie, kuriems teko ją išbandyti, susižavi jos ypatingu aromatu ir romantika. Šįkart, mieli skaitytojai pasiūlysime ir jums apsilankyti dūminėje pirtyje.

Dūminės pirtis mus pasiekia iš tų laikų, kai žmogus turėjo tik vieną būstą – tai buvo ir namas ir pirtis. Jame buvo vienintelis židinys, kurio įkaitę akmenys ir ugniai užgesus dar ilgai skleisdavo šilumą. Mūsų aplankytų dūminių pirčių krosnys nedaug tesi skiria nuo tokio židinio.

Daug kas mano, kad dūminėje pirtyje kaitinamais dūmuose, tačiau iš tikrųjų, kurenant pirtį, niekas joje nesimaudo, tik trumpam įeina įdėti krosnin malkų. Dūmai išeina pro atidarytą langą, ventiliacijos angas ir praviras duris. Malkos naudojamos tik kokybiškos, daugiausiai lapuočių. Kol pirtis kurenasi aukšta temperatūra ir dūmuose esančios medžiagos puikiai išdezinfekuoja sienas ir plautus, todėl dūminė pirtis yra pakankamai higieniška ir saugi. Nustatyta, kad dūminės pirties ore mikroorganizmų yra mažiau nei operacinėje! Ne veltui seniau tokiose pirtyse gydė ligonius, o moterys ten gimdydavo ir praleisdavo pirmąsias dienas po gimdymo.

Šiais laikais archaiška dūminė pirtis gali būti sėkmingai prikelta naujam gyvenimui. Sakysim dar prieš 10 metų Suomijoje buvo manoma, kad į dūminę pirtį eina tik skurdžiai, o dabar ją išsinuomoti pajėgia tik pasiturintys, nes ji palaipsniui tampa rafinuoto pirties laisvalaikio atributu. Prie to daug prisidėjo ir Tarptautinė dūminės pirties draugija, kuriai priklauso ir šių eilučių autorius.

Dauguma Lietuvos dūminių pirčių stovi nuošaliuose kaimuose, dalis jų yra sudėtinės – priklausančios keliems savininkams. Kitos priklauso privačių sodyboms ar „dirba" kaimo turizmo fronte.

Tradicinė dūminė pirtis statoma atokiau nuo gyvenamųjų pastatų, saugantis nuo gaisro. Sienos – rąstų, vietoje grindų – asla su patiestomis lentomis, vėliau imta kloti medines grindis. Grindys nebūdavo sandarios, o suomiai senoviniu papročiu po apatiniu rąstų vainiku palikdavo plyšius grynam orui patekti. Palubėje dažniausiai būdavo įrengta ventiliacijos išeinamoji anga – orlaidė. Lubos būdavo skaldytų rąstų arba lentinės, viršuje užpiltos šilumą izoliuojančiu smėlio ir spalių mišiniu, dažnai dar apiplūktos moliu. Krosnies akmenų karštis ir nuolat plūstantis šviežias oras sukuria unikalią ir sveiką garinės atmosferą. Krosnis įrengiama kuo arčiau durų, kad būtų patogu ją kūrenti, kai garinė prisipildo dūmų. Prieš krosnies pakurą sienoje įrengdavo nedidelį langelį, jį nutaikydavo iškirsti žemai – ten, kur dūmai nepasiekia. Kūrendami jį laikydavo pravirą.

Baigus kurenti žarijos išvalomos – kad maudantis nesmilktų. Plautai nuplaunami, kad neteptų. Prieš maudantis ant akmenų gerai šliūkšteliama vandens – kad nusivalytų nusėdę suodžiai ir dervos. Tada pirtis uždaroma ir paliekama „subręsti", kad perdžiūvęs rąstų paviršius gautų drėgmės, nusėstų ore lakiojantys suodžių likučiai, galutinai išsivėdintų dūmai. Taip paruošta dūminė pirtelė pasitinka lankytojus grynu karščiu ir nepakartojamu aromatu.

Taip pat skaitykite