Pati juoda, o baltai prausia

Kas? Aišku, pirtis. Vieta, kur plūsteli šilumos banga, ūžteli garas, vanoja vanta, ir du su puse milijono atsivėrusių mūsų odos porų dėkoja už malonų lepinimą. Juoda garinė pirtelė - ne tik higienos tarnaitė. Nuo seno mūsų protėviams ji buvo ir sakrali erdvė, kurioje susitikusios ugnies ir vandens stichijos sukurdavo garą - dvasią, taip būdavo atkartojama pasaulio sukūrimo misterija. Ant senovės romėnų pirčių sienų puikavosi užrašas: „Pirtie, mano meile ir džiaugsme - iki mirties mes kartu!" Poetas Vytautas Bložė eilėraštyje „Pirtis" rašė: „Nuo seno prakaitą varė garai. Ką vyrai ir moterys darė. Dievulis sakė: gerai". Arba: „ Vanoki, vanoki, vanok už mūsų nuodėmes, vanta! - Nuplausime, Dieve duok, kas buvo ne taip gyventa".

Audrius MUSTEIKIS

Lietaus lašai ant įkaitusio akmens

Pirties procedūrų žinovas Rimas Kavaliauskas sako, kad nėra aišku, kuri tauta išrado pirtį. Pasakojama, kad seniai seniai ant įkaitusių namų židinio akmenų nukrito lietaus lašai ir visus apsupo šiltas malonus garas. Arba - nevikri šeimininkė ant židinio akmenų išliejo vandenį ir siūbtelėjęs garas visiems patikęs, nes atpalaidavęs. Dar viena legenda aiškina, kad pailsėti nutaręs medžioklis atsisėdo karštosios versmės garuose ir labai greitai pajuto, kad dingusios jėgos stebuklingai grjžo. Pirties teikiamas malonumas bei nauda sveikatai pastebėta labai seniai. Įgudę egiptiečių gydytojai neapsieidavo be vandens procedūrų. Senovės Egipto gyventojai senėjimui priešinosi pirtimi, masažais ir saikinga mityba. Egipte pirties paslapčių mokėsi Pitagoras, o romėnai gyvenimo be pirties tiesiog neįsivaizdavo, susitikę bičiuliai sveikindavosi klausdami: „Kaip prakaituoji?" Garsus Romos gydytojas Asklepijus manė, kad pergalei prieš ligą reikalinga dieta, pasivaikščiojimai gryname ore, saikinga gimnastika, kūno švara, masažas ir prakaitavimas pirtyje. Jis aiškino, kad svarbiausia yra „užvaldyti ligonio dėmesį, išsklaidyti jo nusivylimą, atkurti sveika, požiūrį į gyvenimą ir optimizmą". Būtent tokius pojūčius ir sukelia apsilankymas pirtyje. Pirtys buvo labiau paplitusios ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Jau XIV amžiuje vien Vilniuje buvo per 60 visuomeninio naudojimo pirčių. Didžiulį įspūdį lietuviškos garinės pirtys paliko Petrui I. Vykdamas į Olandiją mokytis laivadirbystės, jis, užsukęs į Vilnių, buvo nustebintas visuomeninių ir asmeninių garinių pirčių gausybe ir jose užgaišo nemaža laiko. Grįždamas namo, jis vėl buvo apsistojęs Vilniuje ir to laiko metraštininkai aprašo, kaip jis čia apkrikštijo juodaodį Hanibalą ir netgi kaitino bei vanojo jį Vilniaus pirtyse.

Sterilesnė už operacinę

Rąstinių pirčių pėdsakų randama visur, kur gyveno baltų gentys. Pirties papročių tyrinėtojas Stasys Daunys pasakoja, kad senajame mūsų kaime buvo įprasta atsikėlus į naują vietą pirmiausia statydintis pirtį. Joje ir gyventa, kol netoliese išaugdavo gyvenamasis namas. Pirtyje buvo gydomasi ir gimdoma. Pasak Kavaliausko, „kubiniame metre dūminės pirties oro suskaičiuojama apie 400 mikroorganizmų. Šiuolaikinėje operacinėje jų būna apie 450. Vadinasi, pirtis sterilesnė už operacinę. Aktyviosios dūmų medžiagos - taninai, dervos - kūrenant dūminę pirtį puikiai išdezinfekuoja sienas ir plautus".

Tarsi naujai užgimęs

Pirties procedūros veikia psichosomatiškai, tai yra daro įtaką ir kūnui, ir psichikai - atpalaiduoja, suaktyvina organų veiklą, šalina stresus, kuria gerą nuotaiką. Kadaise pirtis buvo ne tik prausimosi, higienos, bet ir vietos bendruomenės susitikimų vieta. Čia spręsdavo ginčus ir taikydavosi po pykčių. Lietuvių išmintis byloja - po pirties nesiginčijama. Pirtis - ir savotiškas moterų klubas, kur jos galėdavo netrukdomos aptarti moteriškus reikalus, spėdavo ateitį. Į pirtį nueini pavargęs, apsiblausęs, nešvarus, o išeini atjaunėjęs, geros nuotaikos - visai kitoks, kaip sakoma, tarsi naujai užgimęs. Ten vyksta virsmas - iš kasdienės būsenos į šventinę. Ne veltui pirtis nuo seno kūrenama šeštadienį - prieš šventę, iškilmes. Arba didžiųjų metinių švenčių išvakarėse, taip pat prieš vestuves.
Vytautas Bložė irgi pastebėjo pirties galias: „Trinkite nuogą kūną šiurkščiu abrūsu! Ko tik pirty nebūna: iš naujo gimęs esu!"
Pirtį lietuviai ir latviai laikė deivės Laimos valda. Nusipraususios moterys ant plautų palikdavo vantas, tikėdamosi, kad po jų ateis pertis likimo lėmėjos laumės.

Verslo kontaktai pirtyje

Sovietiniais metais Lietuvos pirtys labai nukentėjo. Kol vyko partizaninis karas, tradicinės kaimo pirtelės, įsakius NKVD, buvo griaunamos, bijota jose prieglobstį randančių lietuvių laisvės kovotojų, o vėliau statytos naujos tapo populiaria funkcionierių („elito") pasilinksminimo vieta. Dar vėliau miestuose ir miesteliuose pridygo saunų. Pirties procedūros ir papročiai buvo pamiršti. Pasak Kavaliausko, dabar pastebimas pirčių atgimimas. Jos vis populiaresnės kaimo turizmo sodybose. „Ir ne be pagrindo, - tvirtina pašnekovas. - Visavertės pirties procedūros, trunkančios nuo dviejų iki penkių valandų, prilygsta kelioms poilsio dienoms prie jūros. Penkios valandos nėra daug. Šalyse, kur pirtys itin mėgstamos, jose praleidžiama visa diena. Japonijos pirtys - ištisi kompleksai su bibliotekomis, kino teatrais, verslo klubais, kavinėmis. Verslo centrai neįsivaizduojami be pirties. Suomijoje verslininkai prieš pasirašydami rimtus kontraktus nueina pasikaitinti pirtyje. Tada lengviau vyksta derybos. Šilumos pojūtis sukuria jaukumo atmosferą, atpalaiduoja, pakelia ūpą ir nuteikia bendrauti. Esant sudėtingesniems depresijos atvejams išmintingas psichoterapeutas žmogų pirma nusiunčia į pirtį ir tik po to su juo pradeda šneką. Įprasti psichoterapijos metodai geriau veikia po pirties".

Aukso vidurio pirtis

Kokių pirčių šiandien yra Lietuvoje? Pasak Rimo, - visų tipų. Pirmiausia, tradicinė lietuviška garinė, jų daug kaimuose. Ji klaidingai vadinama rusiška, tarsi tai būtų rusų išradimas. Latviai ir estai savo pirčių rusiškomis nevadina. „Taip elgdamiesi darome meškos paslaugą mūsų kaimo turizmui, taip pat ir savo šalies įvaizdžiui, - teigia Rimas. - Rusiška pirtimi kaimo žmonės paniekinamai vadino pagal sovietinės sanitarijos kanonus įrengtas viešąsias pirtis miestuose. Rusų, estų, latvių ir lietuvių pirtys technologiškai labai panašios, bet kiekvienoje šalyje yra vietinių niuansų ir papročių".
Tarkim, sauna yra labiau sauso garo ar net oro pirtis. Šaltoje ir drėgnoje Suomijoje ˛monės mėgsta itin aukštos temperatūros sausas pirtis - kad kontrastuotų su įkyriai drėgna kasdienybe. O sausringoje ir karštoje Turkijoje, priešingai, pirtys vėsokos, tačiau labai drėgnos. Jos dar kartais vadinamos tropinėmis. Lietuvška (taip pat ir rusiška, latviška, estiška) pirtis - vidutinio karčio ir vidutinės drėgmės - tarsi aukso vidurys tarp tų kraštutinumų.
Žinomos ir kubilinės pirtys. Žmogus iškaista kubile, po to prakaituoja ir labai stipriai atsipalaiduoja. Tokia pirtis vadinama japoniška, nors, pasak Rimo, kubile maudosi ir žemaičiai, ir norvegai. Japonijoje su šia pirtimi susijusios subtilios tradicijos. Ištaigingi kubilai statomi ant vandenyno kranto, kad besimaudantysis galėtų stebėti į vandenyną besileidžiančią saulę. Pastaraisiais metais verslininkų iniciatyva Lietuvoje pradėtos montuoti infraraudonųjų spindulių pirtys. Jos atėjo iš sportinės medicinos, mat yra naudojamos sportininkų raumenims šildyti. Veikimo principas primena mikrobangų krosnelę ir dar nėra iki galo aiškus. „Blogos pirties apskritai nebūna, -teigia Rimas. - Galbūt saunoje mažiau galimybių įvairioms procedūroms. O štai turkiškoje pirtyje žmogus guldomas ant įkaitinto akmeninio gulto ir jam atliekamas muilo masažas - savotiška manualinė terapija: patampomos galūnės, mankštinami sąnariai, stuburas, o visas kūnas nutrinamas šiurkščia vilnone pirštine. Procedūros baigiamos aliejiniu masažu".

Optimizmo hormonai

Dabar pirtyje naudojama viskas, ką žmogus sugalvoja ir randa naudingo savo sveikatai: įvairūs masažai, reiki, aromaterapija ir pan. „Pagrindinės yra terminės procedūros, - pasakoja Rimas. - Naudojamas temperatūrų skirtumas tarp pirties ir išorės aplinkos. O temperatūros kaita treniruoja kraujagysles. Jau pati šiluma turi terapinio poveikio. Šiluma dirgina kvėpavimo centrus - žmogus pradeda giliau alsuoti, pusantro karto padidėja plaučių ventiliacinės savybės. Pradėjus intensyviai prakaituoti, pailsi mūsų inkstai".
Rengiami pirties čempionatai, kurių metu rungtyniaujama, kas pakels aukštesnę temperatūrą, Rimui primena alkoholio gertynių varžybas, kai dalyviai rizikuoja savo sveikata. Pasak pašnekovo, optimali temperatūra garinėje pirtyje - apie 50 laipsnių. Šiluma reguliuojama pilant garą. „Tai lietuviškos pirties procedūrų žavesys - gera krosnis leidžia reguliuoti temperatūrą ir drėgmę norima linkme, - aiškina Rimas. - Iš karštos pirties išėjusį priepirtį, išbėgusį lauką, apsitrynus sniegu ar labai trumpam (15-20 sekundžių) įlindus į eketę, kraujagyslės staiga susitraukia - jos vėl treniruojamos, stiprinamos. Organizmas grūdinamas. Raukšlės lyginasi, oda pasidaro elastingesnė. Dingsta kasdienio streso likučiai. Kraujyje atsiranda endorfinų - džiaugsmo ir optimizmo hormonų, kurių poveikis išlieka dar ilgam. Pirties procedūros treniruoja širdį. Tai tas pats, kaip bėgioti - juk sakoma, kad nuo infarkto gelbsti bėgiojimas. Žinoma, visur reikia saiko, ir grūdintis pirties procedūromis būtina pamažu".

Galinga puokštelė

Pirties simboliu, ko gero, galima laikyti vantą, savyje užkonservuojančią augalinio pasaulio energiją. Populiariausia - beržo, tačiau Rimas teigia, jog gali būti ir bet kokio kito augalo, jeigu tik žinome jo poveikį: „Gali būti pelynų, mėtų, juodųjų serbentų, ievos, alyvų žiedų ir daugelio kitų vaistingųjų augalų vantos. Amžiams bėgant žmonės eksperimentavo ir sukaupė didžiulę patirtį. Parenkant vantas - lygiai kaip ir vaistažolių arbatas - reikia išmanymo, kada kokia tinka. Klasikinės medžių vantos -beržo, ąžuolo, kadagio, retesnės - klevo, liepos, šermukšnio. Vantos rišamos prieš Jonines, kai augalai sukaupę daugiausia biologiškai vertingų medžiagų, eterinių aliejų ir pan. Sudžiovinta puokštelė išsaugo ir subtilesnį energetine potencialą - augalo bioenergiją. Pašutinę vantą mes išlaisviname šias biologiškai aktyvias medžiagas, atsivėrusios du su puse milijono odos porų jas intensyviai sugeria. Vanojimas - tai ne tik malonus masažas, jis turi ir biologinio bei energetinio poveikio. Ir net socialinio - juk vienam vanotis vargas".

Sveikatai ir grožiui

„Pirties procedūros išvalo odą, - pasakoja Rimas. - Atsiveria riebalinės ir prakaito liaukos. Trynimas vanta ar liepos brazdo plaušine nuvalo paviršinį epitelio sluoksnį, lygina raukšles. Liepų vantos gali išblukinti strazdanas, smulkius randelius padaryti ne tokius pastebimus.
Pati pirmoji garinės pirties procedūra - medaus aplikacijos. Tik pradėjęs šilti kūnas tepamas medumi - kad aktyviau prakaituotume ir išsiskirtų šlakai. Jei žmogus seniai buvęs pirtyje, jo organizmas primiršęs, kad reikia „įjungti" prakaito liaukas.
Po vanojimo oda valoma įvairiais abrazyviniais mišiniais. Seniau tam naudotas molis ir net smėlis. Molio masa˛o ir kitas įdomias tradicijas išsaugojo latvių pirtininkai. Jie šiek tiek anksčiau u˛ lietuvius sukruto gaivinti senąją pirtininkystę ir šiandien mietai atvyksta pasidalyti sukaupta patirtimi. Latvijoje pirtininkas - oficialiai pripa˛įstama profesija. Lietuvoje tokių specialistų dar reta - tik pavieniai entuziastai. Bet kolegų latvių pavyzd˛io paskatinti jie jau buriasi į Pirties akademiją ir gilina savo žinias".