Paprotinės pirties soteriologiniai aspektai

Gvildenant tradicinę lietuvių mąstyseną, aptinkamos išganingo darbo bei išganymo sampratos, kurios skirtinos senajai baltų religinei kultūrai („Tikras išganingas dūmojimas“. M.Mažvydas1; „Išganingi ketinimai neįvyko“. M. Valančius2 ir t.t.).
Senovės žmogus, praktikuojantis monoteistinio panteizmo religiją, dar neturėjo aiškaus personifikuoto dievo įvaizdžio, dievo, kuris galėtų „kentėti dėl jo“⁴. Soteria (išganymas), kaip mistinis Aukščiausios Dvasios veikimas, yra visuose gamtos bei žmogaus buities reiškiniuose. Gelbėjimas ir gelbėjimasis, t.y. abipusė išganinga veikla, vyko ir vyksta nuolat, kai tik žmogaus dvasia prabunda ir išvysta dieviškojo pasaulio irimo reiškinius. O tas irimas žemiškajame gyvenime visada geriausiai pastebimas, kai žmonės netenka kūno ir sielos švaros bei tyrumo poreikio.

Baltų kultūroje pastebima, jog buvo suvokta išganingų darbų gradacija, kurios viršūnėje buvo pasaulio kūrimo darbas, atliekamas Aukščiausiojo Kūrėjo. Mitinės mąstysenos žmogui betarpiško išganymo iš intuityviai jaučiamo kūrybinio prado laukimas buvo sunkiai suprantamas. Kur kas išganingiau buvo sekti kūrimo darbą ir sąmoninga veikla įsijungti į jį. Vienas to sekimo būdų - ritualai. „Ritualu pagrįstame santykyje su kuriančiuoju pradu dėmesys skiriamas ne tiek paties kūrėjo garbinimui, kiek jungimuisi į jo veiklą“⁵. Šiai minčiai į pagalbą ateina paprotinės pirties semantinė analizė bei kai kurių paralelinių reiškinių palyginimas. Gilioje senovėje baltų kosmogoninių pažiūrų susidarymui didelę reikšmę turėjo higieninės procedūros, atliekamos su miltu vandeniu bei karštuose garuose. Dar žalvario amžiuje žinotas statinys, vadinamas pirtimi (ar panašia šio žodžio forma), kuriame ne tik gyventa, bet ir garintasi, pertasi. Per tūkstantmečius pirties pastatas ar patalpa ir jame atliekamos procedūros buvo mitizuotos, o kai pasaulio atsiradimo istorija tapo šventąja istorija, konkretūs pirties procesai virto susakralintoje erdvėje atliekamais ritualais, pirties įvaizdis pasidarė žmogaus ezoterinio pasaulio pagrindas. Nagrinėjamasis sielos išganymas yra ontologinio pobūdžio, ir mes turime teisę kalbėti apie lietuvių tradicinę pirties papročių soteriologiją, kuri nenutrūko (iš dalies) net įsigalėjus Lietuvoje krikščionybei.

Ligi XX a. vidurio Rytų Lietuvoje dar daug kas vandenį pirčiai šildė loviuose ar kubiluose, leisdami į juos iki raudonumo įkaitintus riedulinius akmenis. Šis procesas buvo vadinamas milimu. Milė akmenis („Eisim pirtin, mačiau akmenis milia“. Daugėliškis, Ignalinos r.) ir vandenį („Jau miltas vanduo“. Tverečius) . Etimologiškai žodis „milti“ giminingas veiksmažodžiui „pamilti“, „sumilti“ („Ale ir sumilimas: čiulbasi, čiulbasi“. Vilkaviškis)⁹, „primilimas“ („Kad tik dievas duotų jai primilimą, o mano brolelis seniai ant jos dantį gelia“. Vilkaviškis)¹⁰. Palyg. sanskrito milati „susijungti“, „susivienyti“, milat a „sujungtas“, „suvienytas“. Lietuviams buvo žinomas žodis „milinys“, „meilė“, „potraukis“ („Vaikuo užėjo milinys - ans maloninas“. Šatės, Skuodas)¹¹. Taigi žodis „milti“ reiškė karšto akmens ir vandens meilę, susijungimą, santuoką.

Nuošaliuose Lietuvos kaimuose žmonės dar XIX a. tikėjo, kad moliniame ar mediniame inde virtas viralas ar vanduo, metant į jį įkaitintus akmenis, esąs sveikesnis. Tokiu pat būdu šildomas vanduo naujagimiams prausti. Tai akmens amžiaus buities atgarsiai. Tada kitokio būdo viralui virti nežinota. Toks virimo būdas, išlaikytas per kelis tūkstantmečius, tapo tarytum tradicija, dėl to įsitvirtino tikėjimas teigiamu milto viralo poveikiu žmonių ir gyvulių sveikatai.

Pirtyje miltas vanduo buvo naudojamas gimdymo metu, skrandžio ir kitoms ligoms gydyti¹². Dar reikšmingesnis buvo vanduo, užpiltas ant karštų akmenų ir pakrosnėje surinktas į geldelę. Nemažą reikšmę įgydavo akmenys, sugruzdę krosnyje arba suskilinėję induose juos milint. Jie buvo naudojami veterinarijoje. Vandens ir akmens milimas buvo išganingas senovės žmonių išradimas: garais galėjo apšildyti gyvenamąją patalpą, pašutinti maistą. Pvz., Siaurės Amerikos kukurūzų augintojų - krepšininkų kultūros (200 m.pr.m.e. - 400 m.p.m.e.) gyventojai valgį virė moliu išglaistytuose krepšiuose, mesdami į viralą karštus akmenis¹³. Žiniomis apie akmenis ir vandenį buvo pasiaiškinti nesuprantami gamtos bei visatos reiškiniai, netgi Pasaulio sukūrimas. Pirties akmens bei vandens milimo pagrindu sukurtas ir į „aną pasaulį“ perkeltas mitinis vaizdinys tapo paprotinės pirties sakraliniu turiniu.

Akmens ir vandens milimu paaiškinta, kodėl „sveikas“ lietaus vanduo, kai lyja griaudžiant griaustiniui: iš dangaus krintant vandeniui (lyjant), Perkūnas mėtąs karštus akmenis. Todėl po audros su perkūnija pavasarį, sugriaudėjus pirmą kartą, atsigauna augalija, tada jau leidžiama maudytis upėse bei ežeruose. Šitaip įmilto vandens galia kai kas tikėjo ligi XX a. vidurio. Perkūno akmenys (archeologiniai akmeniniai kirvukai), ypač apskaldyti, liaudies buvo naudojami kaip gydymo priemonė bei vaistas nuo įvairių ligų, kaip ir krosnyje nuo milimo suaižėję akmenys. Žemaitijoje (Pikelių apylinkėje) buvo tikima, kad, „išgirdus pirmąjį griausmą, reikia paimti nuo žemės akmenuką, patrinti galvą - niekada nebeskaudėsianti“¹⁴. Matyt, tokie akmenukai buvo laikomi įmiltais.

Negalima nepastebėti ryšio tarp pirmosios pavasario perkūnijos ir pirties kūrenimo baigiant kulti miežius¹⁵. Abu atvejai susiję su javais bei jų derlingumu. Audra su perkūnija kartais buvo vadinama pirtimi. Tai rodo, kad pirtis ir perkūnija su audra laikyti giminingais reiškiniais.

Gimdyvės garinimas pirkioje ant kubilėlio arba moters gimdymas prigarintoje pirtyje taip pat susijęs su pasaulio kūrimo vaizdiniu
Lietuvoje žmogaus gimimas bei gimdymas buvo tiesiog vadinamas pirtimi: „Tai ir tu esi gerą pirtį pėrusi“, - sakyta atėjus lankyti gimdyvės. S. Daukantas samprotavo, kad pasaulis yra išperėtas. Žmogaus gyvenimas taip pat vadintas pirtimi. Apje Skuodą sakoma: „Ana tokią pat pirtį yra pėrusi, kaip ir aš“, t.y. taip pat sunkiai, vargiai gyvenusi16 .

Perkūnas, kaip atmosferinė jėga, buvo vyriausiasis pirtininkas „Dangaus pirtyje“. Galbūt tokį patį vaidmenį jis atliko ir mitinėje kosmogonijos „pirtyje“. Jo veiklos pėdsakų aptinkama ir žmonių pirtyje. Kiekvieną kartą jis galėjo reikštis ir kitaip. Žmogus, nesvarbu, kokio kultūros lygmens, negalėjo nepastebėti ir neapmąstyti aplink vykstančių fizinių bei atmosferinių reiškinių, artimų kaimo pirtyje vykstantiems procesams.

Leisdamas sau kiek praplėsti nagrinėjamus klausimus, noriu paminėti dar vienos pasakos siužetą. Pasakoje apie Perkūną ir velnią pasakojama, kaip medžiotojai mėtė į šulinį įkaitusius akmenis sakydami: „Žaibuoja, siūh ir šauk“ . Čia negalima įžiūrėti pastangų velnią užmušti akmenimis (kodėl būtinai karštais?), o nesunku įžiūrėti vandens ir karštų akmenų milimą. Velnias bijojo milto vandens, todėl Perkūnui griaudžiant jis nirdavo slėptis nuo lietaus ir žaibų į nemiltus vandenis.

Labai įdomią informaciją pateikė J. Balys. „Danguje esą pastatyti vandens pilni bosai. Maži angeliukai žaisdami mėto įkaitintas
kulkas į tuos bosus. Vandeny kulka sprogsta, ir žemėje girdisi triukšmas“18. Žinoma daug griaustinio tapatinimo su danguje kylančiais garsais atvejų. Akmeninės kulkos, bosai vandens, abiejų šių elementų sąlytis viename inde ir pagaliau kulkos sprogimas - visa tai primena akmenų ir vandens milimą pirtyje.

Pagaliau paminėsime vieną milimo būdą, bene reikšmingiausią momentą pirtyje. Tai „garo dėjimas“, užliejant po truputį vandens ant karštos krosnies. Kaimo pirtis - garinė pirtis, o garai - miltas vanduo, virtęs smulkiais lašeliais, kaip ir rūkas, migla, S. Daukanto „dumpis“. Buvo tikima, kad, garuose vanojantis vanta (!), įgyjama dviejų kosminių pradų milimo energijos ir šitaip grįžtama į pasaulio pradžią, kai dar tebebuvo švarus rūkas, tolesnių pasaulio kūrimosi procesų neužterštas ir dėl to valantis. Rituale „garo dėjimui“ suteikiama svarbi reikšmė. Paruošiamas specialus švarus vanduo atskirame mediniame inde, vanduo semiamas mediniu kaušu, apie Švenčionis dar XX a. prieš liejant „pirmą garą“ (kaušą) persižegnojamą, visų tylima susikaupus; latviai jį skiria dvasioms: „Šis kaušelis dvasioms“ - griniem19. Po to į vandenį pamirkomos vantos ir dedamos ant krosnies pašutinti, pašutinus pagal tradiciją dedamos ant plautų, o jei jų nėra, išdalijamos į rankas.

Iš lietuvių liaudies dainų sužinome, kad mergystės amžiuje mergelės prie vandenų turėdavo savo sakralinius akmenis. Kartais jie būdavo upėse; dažnai minimi plokščiaviršiai20. Tam tikromis dienomis ant tų akmenų mergelės kūrendavo ugnį. Tai, be abejo, ritualas. Krinta į akis vėl tie patys trys elementai: vanduo, akmuo, ugnis. Manytina, kad mergelė tokiu būdu kartojo pasaulio sukūrimą, gimimą, norėdama pati atgimti ar sustiprinti savo skaistybę - pirminę savo būseną ir pasiųsti į erdvę (plaukų šukavimas ir plukdymas) simpatijos jausmą gal dar nežinomai priešingai lyčiai. Prisiminkime Joninių plaustą, plukdomą upe: ant jo plokščias akmuo, kur kūrenama ugnis, o aplink plaustą - plukdantis jaunimas. Ar čia ne plaukimas iš sudrumstos kasdienybės į pradžią, į dar nepradėtos gimties pradmenis?

Išdėstytos mintys veda mus į Marių gelmes (vidurį),kuriose esąs kalnelis, po medžiu akmuo, ant šio guli skenduolė mergelė (Marių dukrelė), kitais atvejais ilsisi po dienos darbų Saulė. Tai vienas iš seniausių kultūrų, paliktų dar nepradėto Žemėje anapusinio pasaulio modelių. Čia pasigendama ugnies, kaip ir turi būti: akmenį įkaitins dar paties Dangaus ugnis („kibirkštėlė“), akmuo taps ugningas, įvyks milimas, ir pirmoji Marių erdvė prisipildys garų - dvasios, glūdėjusios kūrybos pradmenyse. Prisiminkime S.Daukanto teiginį, kad „iš pradžių nebuvo nieko, tik dumpis“, t.y. garas, rūkas, ir tai jau bus šiapusinis pasaulis, kuriame vystysis tolimesnė gyvybė, individualūs žmonių pasauliai.

Didelio akmens Marių dugne21 įvaizdis atsiradęs tuo laiku, kai pirtyse nebuvo statomos palyginti sudėtingos konstrukcijos krosnys iš riedulinių akmenų. Tada buvo įkaitinamas didokas akmuo, kūrenant šalia jo ugnį. Skenduolės gulėjimas ant akmens Marių dugne liudija, kad buvo tikima, jog pirties akmenyse gyvenusios vėlės ar dar negimusios dvaselės, Tai visai sutampa su XX a. kai kur išlikusiu tikėjimu, kad krosnių akmenyse esančios „dvaselės“. Tolimoje praeityje nevaisingos moterys eidavo prie didelių sakralizuotų akmenų prašyti vaisingumo. Anot padavimų, jaunavedžiai dar XIX-XX a. eidavę po sutuoktuvių prie didžiulio akmens, esančio ant Rambyno kalno22. To paties prašydavo jaunamartės ir pirties krosnies, atliekant jų įvesdinimo į pirtį apeigas23. Tai ne žemės akmens kultas, o mistinis būdas išeiti į „anapusinį“ pasaulį, pasiekti tuos kosminius elementus, kuriuose glūdėjo užkoduota galimybė prasidėti naujai būčiai, kai tik įvyks kosminio milimo - dviejų lyčių - aktas. Kreipdamiesi į simbolį, žmonės tarėsi sueiną į kontaktą su simbolizuojamu objektu ir įgyja jo energijos. Simboliams buvo suteikiama tokia pati galia, kaip simbolizuojamiesiems objektams, nes visuose materialiniuose reiškiniuose esanti išsiliejusi Aukščiausiojo Kūrėjo energija, ir dėl to buvo manoma, kad dalis visumos prilygstanti visumai.

Apie pasaulio atsiradimą iš ugnies ir vandens kalba ne vienas kosmogoninių mitų tyrinėtojas24. Tų dviejų pirminių elementų sąlyta mituose vaizduojama įvairiai. Šiame straipsnyje norėta užakcentuoti tai, kad pirtinė kosmogonija kalba apie pasaulio atsiradimą per kosminio („ugninio“) Akmens ir kosminio Vandens milimą kosminėje „pirtyje“, vykstant priešpriešų sandūros reakcijai, kurioje turės atsirasti pusiausvyra - Aukščiausiojo Kūrėjo norimas pasaulis.

Iš to, kas pasakyta, aišku, jog absoliučiai švarių elementų atliktas dramatiškas pasaulio kūrimo aktas buvo šventas, o sukurtas pasaulis - tobulas. Panašius teiginius rasime kone visuose ortodoksinių religijų šventraščiuose. Nerasime esminio skirtumo ir tarp pasaulį kuriančių jėgų sampratos. Skirtumas tas, kad baltams Aukščiausiasis Kūrėjas yra tarytum niekuo dėtas, lieka nuošalyje, protu nesuvokiamas, tačiau dvasiniu regėjimu įžiūrimas kaip kuriantis pasaulį, t.y. atliekantis darbą. Svarbiausias Kūrėjo darbas - pasaulio kūrimas (leidimas), atkartojamas visais žmogaus asmeninio kūrybinio darbo atvejais, mūsų atveju - pirties ritualuose.

Tobulai sukurtas pirminis pasaulis per visą istoriją neišliko toks pats tyras: užsiteršė pagrindiniai kūrimo elementai (prisiminkime mirusio vandens ir kerštingos ugnies vaizdinius). Žmonių sukeltos reakcijos sutepė pasaulį, gerąsias jėgas sudrumstė „nešvarus garas“ („piktosios dvasios“). Pasaulio erozija ėmė trukdyti toliau kurti pasaulį. Žmogus prisiima dalį kaltės už pasaulio griovimą, už dieviško kūrinio žalojimą, todėl jaučia pareigą gelbėti išganingais darbais ar simboliniais ritualais. Žmogus, jausdamasis esąs taip pat pasaulio dalis, ima skatinti pasaulio apsivalymą, atsinaujinimą. Ir tai buvo laikoma svarbiausia žmogaus misija žemėje. Pėrimasis pirtyje ir buvo vienas iš archaiškiausių savęs ir pasaulio išganymo ritualų. Per šį aktą, tarytum išganymo tiltą, žmogus grįžta į pirmąją pagrindinių sandų švento milimo sukeltą reakciją, audringą situaciją ir po to atgimsta vėl visiškai tyras pasaulio dvasioje (latv. gari „dvasios“). Tokiu būdu žmogus susirado pirminio kūrimo idėją, pirminį jos realizavimo variantą, iš naujo savo vidinėje šventovėje (centre) išjautė pasaulio Kūrėją ir dvasiškai susiliejo su juo.

Liaudies atmintyje dar neblogai išlikusi nuomonė, kad pirtyje buvo siekiama pirminio švarumo. Vienoje liaudies dainoje sakoma, kad skaistumą moteris praranda kartu su mergyste. („Kai aš jauna buvau pas motulę, buvau skaisti be muilužio“. Širvintos)25. Reikia suprasti, kad „muilužis“, t.y. prausimasis, yra pastanga bei priemonė atstatyti, nors kuriam laikui grąžinti pirminę skaisčią būseną. Kadangi tikėta, jog žmogus į „šį pasaulį“ ateina švarus, skaistus, tai skaistumas suprastinas metafizine prasme, todėl ir skaistinimasis pirtyje turi šią prasmę. Tai paliudija dar XVII a. periantis kartojamos tradicinės žodinės formulės, pvz.,„Svidu, žibu, tvasku, skais-tinuosi“26. Ši formulė, atrodo, buvo tariama pagal vanojimosi ritmą traukiant atitinkamą melodiją. Vienokius ar kitokius žodinius ar melodingus pritarimus vantos judesiams teko girdėti XX a. pirtyse.

Iš viso to, kas pasakyta, aiškėja, kodėl nuo seno baltų gentys bei tautos pirtį laikė išskirtine, šventa vieta, o procedūras įprasmino paprotiniais ritualais. Buitinė pirtis tapo „anapusinio“ pasaulio simboliniu atkartojimu. 1989 m. Paparčių apylinkėje (Kaišiadorių r.) Balys Gumbrevičius išsakė liaudies pasaulėžiūrą, kad „pirty kaip bažnyčioj reikia būti“27.

Žmogus, veiksmais atkartojantis bei išgyvendamas pasaulio kūrimo vaizdinį, ne tik, kaip tikėta, fiziškai ir morališkai apsivalo nuo viso, kas netyra, kas nesiderina su švarios ugnies ir švaraus (gyvo) vandens milimu, su pirmadžio pasaulio nekaltumu, bet ir atlieka kitiems žmonėms išganingą darbą. Tai ypač būdinga baltų tautoms. Savęs išganymas neatskiriamas nuo kitų išganymo. Tokia išmintis bei socialumas buvo mūsų pirmtakų kultūros pagrindas. Žmogus, kaip kūrybinis veiksnys, jautėsi atsakingas už kitas būtis bei kitų individualius pasaulius. Kad individas jautė atsakomybę už visą bendruomenę, liudija stropus žiūrėjimas, kad visi laiku atliktų papročių sankcionuotus pirties lankymus. Manyta, jog bendruomenės kūnas ir siela švarūs, kai švarūs visi jos nariai. Nelankantieji pirties buvo laikomi tvarkos ardytojais ir galinčiais užtraukti visiems nelaimę. Todėl kviesdavo į pirtį tuos, kurie savos neturėjo, taip pat pakeleivius, elgetas („Neb'ėr' didesnės apieros už mišes ir už pirtį, dėl ubagų iškūrentą“)28.

Daugelio tyrinėtojų nuomone, pasaulio kūrimo procese dalyvauja vyriškasis ir moteriškasis pradai. Pirtyse jie galėjo būti atkartojami natūralistiškai, t.y. vyrams ir moterims periantis kartu. Tačiau
tyrimų duomenys tvirtina, kad lietuvių moterys niekada nėjo į pirtį kartu su vyrais. Tai buvo laikoma nusižengimu tradicinėms dorovinėms nuostatoms, papročiams („Ne, Dieve gink“. Varėna; „...jei vyras ateina pas moteris, tai jos primuša tokį“. Kėdainiai)29. Tų dviejų pradų dalyvavimas buvo išreiškiamas susimbolintais procedūrų veiksmais ir operuojant pirminiais pasaulio kūrimo elementais.

Pirties lankymas buvo tradicijų sankcionuotas kaip privalomybė pagarbinti Aukščiausiojo Kūrėjo darbą, todėl buvo draudžiama elgesiu įžeisti pirtį, krosnį, ugnį, vandenį ir procedūras. Pirtyje negalima keiktis, nevalia susipykusiems kaimynams susieiti į vieną pirtį, o jei nori susieiti, privalo susitaikyti; nevalia apkalbėti kitų, būti savanaudžiu. Nedorą žmogų vydavo iš pirties, kol šis neatsiprašydavo bendruomenės, negaudavo išganymo ir neiš-pirkdavo savo kalčių išsiperdamas apeiginėje pirtyje. Buvo draudžiama viskas, kas neatitiko paprotinės pirties esmės ir, kaip manyta, trukdė žmogaus sielai išganingai santykiauti su Kūrėju per Jo kuriamą pasaulį.

Daug ką sako atkakli Mažosios Lietuvos lietuvių kova dėl pirčių, kurios įvairiais būdais Prūsijos valdžios buvo varžomos: dvasininkai lietuvių pirties praktikoje įžiūrėjo sakralumo elementų, kurie, jų nuomone, buvo netoleruotini. XVII a. krikščionybės skelbėjai prieš europiečių pirtis nebekovojo tokiu mastu, kaip ligi tol. Tuo metu jau ir Vakarų vienuolynai turėjo pirtis. Kova prieš Mažosios Lietuvos pirtis buvo lokalinis reiškinys - tai kova su vadinamąja „pagonybe“, kurios apraiškas kaip tik ir įžiūrėjo paprotinėje pirtyje³⁰.

Kad pirties lankymas dar XV a. žmogaus pasaulėjautoje turėjo nemažą reikšmę, matome Švitrigailos susirašinėjime su Romos popiežiumi. Pirmasis labai reguliariai, netgi kas dieną lankė pirtį. Būdamas Rygoje (apie 1426 m.), jis rašė popiežiui, kad šis tokią jo praktiką sankcionuotų. 1431 m. liepos 21 d. raštu kunigaikščiui buvo leista pirtis lankyti netgi šventomis dienomis31. Daug ką sako ir tai, kad Švitrigailą kai kurie jo priešai kaltino nutolimu nuo krikščionybės ir pagoniškų papročių laikymusi. Šis ekskursas į istorijos įvykius tiesiogiai nekalba apie pasaulio kūrimo atkartojimą bei išganymą, tačiau liudija tikėjimą pirties lankymo bei pirties pėrimo reikšme žmogaus dvasinei pusiausvyrai ir jungimuisi į suvoktų bei išgyventų reiškinių visumos vaizdinį.

Vadinasi, mūsų pirmtakai siekdavo sielos išganymo bei dvasinio apsivalymo sekdami Aukščiausiojo kūrėjo - Dievo darbą. Aukščiausiu Kūrėjo darbu buvo laikomas pasaulio kūrimas, pasiaiškintas mitu apie pasaulio atsiradimą, įvykus kosminio Vandens ir „ugningo“ Akmens milimo aktui. Iš paprotinės pirties sprendžiama, kad žmogus tokiu būdu dvasiškai įsijungdavo į pasaulio kūrimo darbą ir susirasdavo ryšį su jo Kūrėju. Sekdamas Kūrėjo darbą, žmogus kūrė savo ezoterinį pasaulį, švarumu prilygstantį pirminiam dieviškajam kūrimui. Nešvarūs, nedori individo darbai, kaip buvo suprasta, ardydavo kuriamą pasaulį, žmogus sukildavo prieš Dievą Kūrėją, užtraukdamas nelaimes sau ir kitiems. Tokia pasaulio kūrimo liaudinė etika egzistavo nuo seniausių laikų ir tebeturi galios iki šių dienų, nors dieviškojo pasaulio kūrimo sekimas pamažu nutolsta nuo natūraliosios religijos praktikos bei papročių, kaip žmogaus dvasinės saviraiškos.

Literatūra

1 Lietuvių kalbos žodynas (LKŽ). T. 4. V., 1957. p. 182.
2 Ten pat. P. 182.
3 N.Vėlius. Chitoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. V., 1987. p. 88-89; G.Beresnevičius. Dausos. V., 1990. p. 95.
4 G.Beresnevičius. Pasaulio sukūrimas senovės lietuvių religijoje // Naujasis židinys. 1991. Nr. 17.
5 Ten pat. p. 16.
6 K.Būga. Raštai. 1961. T. 3, 5. p. 191; Ahlguist. Die Kultunvorter d.Westnischen Sprachen. Helsingfors, 1875. p. 107-108.
7 LKŽ. T. 8. V., 1970. p. 195-196.
8 Ten pat. p. 196.
9 Ten pat. p. 191.
10 Ten pat.
11 LKŽ. T. 8. p. 182.
12 J.Lasickis. Apie žemaičių dievus. V., 1969. p. 15;
V.Damskytė. Senoji liaudies medicina // Dieveniškės. V., 1968. p. 172-173.
13 M.Stinglas. Indėnai be tamahaukų. V., 1969. p. 28.
14 J.Buračas. Pirmoji pavasario perkūnija // Jaunasis ūkininkas. 1939. Nr. 15. p.235.
15 A.Sabaliauskas. Lietuvių pirtis // Kosmos. 1922. Sąs. 4-5. p. 468.
16 LKŽ. T. 9. 1973. p. 859.
17 J. Balys. Griaustinis ir velnias baltoskandijos kraštų tautosakoje // Tau tosakos darbai. 1938. T. 6.
18 Ten pat. p. 176-178.
19 H.Biezais. Die Himlische Gotterfamilie der alten Latten. Upsala, 1972. p. 180.
20 A.Juška. Lietuviškos dainos. Kazanė, 1880. p. 362; L.A.Jucevičius. Raštai. 1959. p. 81.
21 J.Šliūpas. Mitologija. Šiauliai, 1932. p. 94.; Pr.Satkūnaitė-Decikienė. Švenčionių apylinkės užkalbėjimai // Gimtasai kraštas. 1944. Nr. 1-2(28). p. 133; J.Juška. Min. veik. p. 369. Daina 384.
22 B.Kerbelytė. Lietuvių liaudies padavimai. V., 1970. p. 82.
23 S.Daunys. Pirties tradicinės apeigos Adutiškio apylinkėje // Kraštotyra.1980. p. 63.
24 G.Beresnevičius. Pasaulio sukūrimas, p. 9; N.Laurinkienė. Mito atašvaitai lietuvių kalendorinėse dainose. V., 1990. p. 15; J.Trinkūnas. Senieji tikėjimai // Gervėčiai. V., 1989. p.,366.
25 LKŽ. T. 12. 1981. p. 669.
26 Ten pat. p. 666.
27 Autoriaus rankraštynas, B 25(279).
28 J.Basanavičius. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Kaunas, 1928.
p. 27.
29 Autoriaus archyvas. Anketa „Pirties papročiai". 1969.
30 Zwek A. Litauen. Stuttgart, 1898. p.167; Vydūnas. Sieben Hundert Jaher deutsch-litauischer Bezichungen. Tilsit, 1932. p. 282; 1904 Instrucktion der Kauffschultzen und Willkuhr der Ampts Insterburg. Koniggsberg, g. Neiken, 1904.
31 J.Matuzas. Švitrigaila Lietuvos Didysis kunigaikštis. Kaunas, 1938. p. 179.