Geriausia pirtis - iš natūralių rąstų

Norite pasistatyti pirtelę, bet nežinote, nuo ko pradėti? Jums -viešosios įstaigos „Lietuviškos pirties akademija" vadovo Rimo Kavaliausko patarimai.

Lemia pirties paskirtis

Prieš pradedant statyti pirtį būtina kuo tiksliau apibrėžti jos paskirtį.
Pirtys gali būti atskiros ir integruotos, rąstinės ir karkasinės, kūrenamos malkomis ir elektra, drėgnos ir sausos. Jos gali būti komercinės ir skirtos siauram žmonių ratui.

Kokia pirtis bebūtų, joje būtina karštoji patalpa - garinė ir vėsioji patalpa - priepirtis. Na, o jeigu dar įrengsime pakankamai erdvią prausyklą su dušais, turėsime vietos ne tik praustis, bet ir įvairioms procedūroms. Siekdami pirties komforto, turėtume įsirengti trijų skirtingų temperatūrų patalpas.

Svarbu pirčiai parinkti tinkamą vietą sklype, patogiai išplanuoti pagalbines patalpas, dušus, pasirūpinti, kad tvarkingai veiktų dušai bei karštojo vandens sistemos, kanalizacija.

Neplanuokite prausimosi garinėje - tada medinė jos įranga tarnaus ilgiau, bus lengviau ją prižiūrėti. Garinėje svarbu įrengti gerą ventiliaciją ir pastatyti galingą bei paprastą aptarnauti krosnį.

Medis - tinkamiausia medžiaga

Geriausia pirtis - iš natūralių rąstų. Tai - vienintelė sienų medžiaga, kuriai nereikia jokio papildomo apšiltinimo ar garo izoliacijos. Mediena turi savybę sugerti šilumą ir lėtai, neperkaitindama patalpos oro, ją grąžinti.

Labiausiai paplitusi med˛iaga pirčiai statyti - puis, tačiau rinktis ją reikėtų kuo ma˛iau smalingą. Žinovai sako, kad drebulė, liepa ar juodalksnis yra geriau nei pušis. Drebulinėje pirtyje esą ypač gerai valosi žmogaus energetinis laukas.

Jeigu nėra galimybių pirtį statytis iš rąstų, arba jei reikia pirtį integruoti į gyvenamąjį namą, galima rinktis karkasinę konstrukciją. Pirties karkasinės konstrukcijos beveik nesiskiria nuo įprasto gyvenamojo namo konstrukcijų, išskyrus tai, kad pirtyje įrengiama gera šilumos ir garo izoliacija. Karkasinę pirties garinę reikia apkalti natūralaus medžio dailylentėmis. Geriausiai tiktų liepos, drebulės, juodalksnio dailylentės.

Garinė - svarbiausia

Svarbiausioji pirties patalpa - garinė. Jei garinė skirta tik kaitintis, tai jos naudingas plotas yra maždaug lygus viršutinio gulto plotui. Jeigu garinėje ketinama ir praustis, reiktų skaičiuoti ir laisvą grindų plotą. Vienam lankytojui prireiks maždaug vieno kvadratinio metro ploto.
Medis visada buvo ir yra geriausia medžiaga pirčiai įrengti. Garinė turi būti optimalių matmenų: per didelei įkaitinti prireiks galingesnės krosnies. Vertingiausias karštas garas kaupiasi pirties palubėje, tad aukštis garinėje iki 2,1-2,2 metro.

Temperatūra garinėje gali kisti nuo 50 iki 120 laipsnių - priklausomai nuo poreikių. Garo temperatūra ir drėgnumas (vandens kiekis) yra atvirkščiai proporcingi vienas kitam. Kuo aukštesnė pirties oro temperatūra, tuo mažesnį drėgnumą gali iškęsti žmogus. Ir atvirkščiai: kuo drėgnumas didesnis, tuo žemesnė yra žmogaus pakenčiama temperatūra. Tradicinėje lietuviškoje pirtyje temperatūra būna apie 60-80 laipsnių, o oro drėgnumas - apie 40-60 procentų. Toks režimas tinka daugeliui lankytojų.

Mėgėjus kaitintis labai sausoje ir karštoje pirtyje reikėtų įspėti, jog yra rizika nudegti viršutinių kvėpavimo takų gleivines. Šiais laikais naudojamos ir vadinamosios garo kabinos, kuriose garą gamina specialūs generatoriai. Tai - naujas, tačiau naudingas išradimas. Tokia pirtis naudinga lepesniems, karščio vengiantiems žmonėms, taip pat širdininkams.

Ventiliacija

Geras garas - tai karštis, drėgmė ir šviežias oras. Jei nevėdinamoje garinėje pasikaitins keli žmonės, oras prisisotins prakaito garų, angliarūgštės, taps sunkus, nemalonus. Pasikaitinus tokioje pirtyje, kitą dieną skauda galvą.

Kad to neatsitiktų, garinę reikia gerai vėdinti. Rąstų pirtyje sienos dažniausiai yra pakankamai pralaidžios orui, ir papildomos ventiliacijos nereikia. Ten, kur po apkalu įrengta garo izoliacija (tai daroma karkasinėje konstrukcijoje), būtina papildoma ventiliacija.
Ventiliacija įrengiama labai įvairiai. Konkretų sprendimą dažnai padiktuoja ne tik patirtis, bet ir intuicija.

Kūrenant krosnį garinės viduje, šviežias oras būdavo tiekiamas taip, kad jis pirmiausia pasiektų krosnies pakuroje degančias malkas - dažniausiai pro plyšį durų apačioje.

Paplitus elektrinėms ir iš priepirčio malkomis kūrenamoms
krosnelėms, ventiliacijos įvadus imta įrenginėti kartais ir virš akmenų, kad patenkantis vėsus oras susimaišytų su karštu, kylančiu nuo krosnies. Ventiliacinis išvadas paprastai įrengiamas sienos viršuje, 30 centimetrų žemiau lubų. Papildomas išvadas gali būti įrengtas lubose - išdžiovinti pirtį po procedūrų. Pirties džiovinimas - antra svarbi pirties ventiliacijos funkcija.

Ventiliacija reikalinga ne tik garinėje, bet ir kitose pirties patalpose, prausykloje. Jei pirtis šeimyninė, nedidelė, garinėje galima įrengti atidaromą langelį. Tiesa, reikia stebėti, kad akmenų šilumos užtektų temperatūrai atstatyti. Vienam kubiniam metrui garinės oro paprastai reikia bent 20 kilogramų akmenų. Net jei pirties projektą rengia architektas, jį dar turi įvertinti pirties žinovas - nuo pirties mikroklimato labai priklauso, ar žmogus joje jausis patogiai.

Parengė Jadvyga Buivydienė