Gyvas garas

Rimas Kavaliauskas
2013-10-29

Esame įpratę supakuoti savo daiktus ir surikiuoti mintis. Dažniausiai rikiuojame tiesiomis linijomis. Kas „nesilygiuoja“ – išmetame, paslepiame.Mintyse viską taip pat į lentynėles sudėliojame. Bandome sudėlioti ir daiktus pirtyje ir mintis apie pirtį. Geras ar blogas garas? Teisingas ar neteisningas vanojimas?

Prieš bandydami užduoti sau šiuos klausimus atsakykime teisngas, ar ne yra, pavyzdžiui, sliekas. Iš tiesų atsakymas neturi prasmės. Sliekui tas pat... Jis sau šliaužia.  Jis yra gyvas. Mums, tiesa sakant, sliekas ir gi ne motais.

O štai garas? Ar galime nusakyti koks jis? Kokio reikia? Ir išvis, ar mes dar sugebame suprasti, kad pasaulyje egzistuoja dalykai, kuriems dar nėra pavadinimų? Paprasčiausiai nėra žodžių? Arba jų akivaizdžiai nepakanka?

Pirties garas yra vienas jų. Jis akivaiždžiai, juntamai bei girdimai egzistuoja, gimsta,sklinda, apvelka, prisiliečia, kvepia, šildo, sklaidosi, leidžiasi, tvyro... Tačiau be jo nuolatinio kitimo jis tarsi ir nepasireiškia, neįsipavidalina. Įdomu...

Dažnai mąstau apie pirties garą. Tos mintys man vienos iš labiausiai žadinančių ir gyvinančių.

Ir kažkaip nesinori jo surikiuoti į lentynėlę. Norisi su juo bendrauti, tyliai be žodžių kalbėtis, būti kartu su juo. Nesistengiu jo uždaryti, leidžiu jam laisvai ateiti ir išeiti. Man regis tai atitinka jo prigimtį...