Ūkininko pirtis

Parengta pagal leidinį „Ūkininko knygynėlis Nr. 84.
„Kaimo statyba", Kaunas, 1936.

Ką reiškia pirtis ūkininkui

Ūkyje pasitaiko daug tokių darbų, kuriuos dirbant tenka suprakaituoti, susitepti kūną ir rūbus. Jei tam tikrų odos liaukų išleidžiamojo prakaito ir riebalų nuo savo kūno nenuplauname, tai prie jų liekanų prilimpa mus apsupančios dulkės ir įvairios bakterijos (ligų gemalai). Ilgainiui kūnas pasidaro purvinas ir ima dvokti. Aiškus dalykas, kad toks nešvarus kūnas greitai suteršia skalbinius, o su jais ir patalynę. Žmogus alsuoja ne tik plaučiais, bet ir daugybe odos skylučių (porų), kurias purvui užkimšus, tenka daugiau dirbti plaučiams.

Niekam nėra paslaptis, kad nešvarų kūną labai mėgsta visokie parazitai, o kartais ir įvairios odos ligos. Įkaitęs kūnas su prakaitu atiduoda apsupančiam orui atliekamą šilimą; vadinasi, tuo būdu reguliuojama kūno temperatūra. Prakaitas išvalo ir į odos skylutes patekusius nešvarumus, kuriuos nuo odos paviršiaus reikia nuplauti. Muilas ir šiltas vanduo tokius riebius nešvarumus ištirpdo, dėl ko jie lengvai nusiplauna. Iš to matome, kad kūno plovimas labai svarbus jo sveikatai.

Visą kūną plauti reikėtų kasdien. Vasarą tai nesunku padaryti ir kaimo gyventojams, maudantis ežere, upėje, tvenkinyje arba nors prie šulinio. Žiemą ir vasarą, kai nėra kur maudytis, visą kūną ne rečiau, kaip kartą per savaitę reikia plauti su muilu ir šiltu vandeniu.

Kai namuose yra tam tikras įrengimas vandeniui šildyti, vandentiekis ir kanalizacija, tada visi gali plautis vonioje. Ūkininkui, negalinčiam visų šių patogumų savo namuose turėti, reikalinga pirtis*).

Yra sakoma, kad krašto kultūringumas matuojamas suvartojamojo muilo kiekiu. Tie mūsų ūkiai, kuriuose retai tesiplaunama, negalėtų tuo pasigirti, nes juose muilas labai taupomas. Bepigu kitiems kraštams girtis daug muilo vartojimu, nes juose ne tik žmonės dažnai plaunasi, bet muilas gausiai eikvojamas namams ir gyvuliams plauti.
Pirtyje gerai išsivanojęs ir nusiplovęs, žmogus pasijunta, kaip naštą numetęs ar išpažintį atlikęs - lengviau ir linksmiau. Švariai savo kūną laikantysis atrodo daug gražiau už murziną, nes jo ir veido ir kūno odą švaresnė, be spuogų bei šašų.
Švariai gyvenąs paparastai yra ir geresnis darbininkas, nes jis noriai dirba ir yra gerai nusiteikęs. Jo geros nuotaikos negadina ir „sąžinės graužikai", kurie ant nešvaraus kūno turi gerą ganyklą.

*) Apie pirtį smulkiau žiūr. to paties autoriaus parašytą ir 1934 m,. Ž. U. R. „U. Patarėjo" priedu išteistą knygelę „Ūkininko pirtis".

Pirties įrengimas

Kai ūkyje yra koks trobesys, kuriame galima, nors ir nedidelę, pirtelę įsirengti, pav., tvarto viralinė, skalbykla ar sandėlis, tada pirčiai nereikia statyti atskiro trobesio. Ypačiai patogu įrengti pirtelę jau esamame trobesyje, kur jai galima panaudoti turimąjį dūmtraukį!

Atskirą pirtį reikia statyti netoli vandens, kad būtų patogu jo prisinešti. Taip pat svarbu, kad pirčiai statyti skirtoji vieta būtų nuotaki, nes reikia nešvariam vandeniui nubėgti. Suprantama, gaisro pavojui sumažinti pirtis turi būti statoma atokiau nuo kitų trobesių, sode ar už medžių.
Ūkininkui reikia tokio dydžio pirties, kurioje kartu galėtų tilpti visi vyrai ar moterys (žiūr. 407, 408 ir 409 pav.). Vienam žmogui reikia skirti 2 ketv. mtr. grindų ploto pačioje pirtyje ir perpus mažiau priepirtyje.

Mažos pirtelės planas (4 - 5 žmonėms)

Geriausia pirtį statyti iš rąstų, iš vidaus pusės nuobliuotų. Tinkas pirties viduje nesilaiko, prisigeria drėgmės ir pūdo sienas. Ir iš lauko pusės, kad sienos būtų šiltesnės, geriau jas mušti lentomis, o ne tinkuoti. Pirties pamatai, sienos ir lubos turi būti gerai padarytos ir šiltai aptaisytos, kad šilima neišeitų laukan. Pats svarbiausias dalykas, apie kurį èia reikia pakalbëti plaèiau, yra tinkamas pirties vidaus įrengimas, kurį sudaro krosnis, vandeniui šildyti prietaisas ir grindys.

Paprasčiausią pirties krosnį galima sukrauti iš parinktų lauke akmenų. Nors tokia krosnis pigiausia, bet ir netobuliausia. Mat, jai reikia daug malkų, ji greitai atvësta, ir iš jos į pirtį išeina visi dûmai ir smalkës, kuriuos išleidžiant pro duris ar langus, laukan išeina ir daug šilimos. Su tokia krosnimi negalima prisišildyti priepirèio, dël ko jame žiemą lengva persišaldyti. Be to, dël tokios atviros krosnies, jei kûrenama neatsargiai, lengvai gali kilti gaisras. Gera ir ne daug malkų tereikalaujanti yra uždara krosnis su šildomąja sienele priepirèiui šildyti, ardeliais ir dûmtraukiu. Tokia krosnis ilgai laiko šilimą ir pirties oro neteršia dûmais bei smalkėmis.
Geriausia pirties krosnį mūryti iš degtų molio plytų. Iš jų krosnies pakuros sienelės darytinos vienos ar trijų ketvirčių plytos storio, o akmenų skyriaus sienelës - pusës plytos storio. Tokios krosnies pakura, kad jos viršuje laikytųsi akmenys, gali būti dengiama dvejopu būdu: geležiniais balkeliais (juos gali atstoti koks senas ketinis mašinos ratas) ar skliausteliais, su tarpais pamûrytais iš nedegamųjų plytų. Kad pliki, įkaitę geležiniai balkeliai nelinktų, juos, apsuktus viela, reikia ištinkuoti nedegamuoju moliu. Tokiu pat moliu paprastojo vietoje reikëtų ir plytinius skliaustelius mūryti.

Pirties krosnis turi būti mūrijama mažiausia per 12 cm. nuo sienos, kad visi jos šonai galėtų šildyti pirties orą. Priepirčiui šildyti reikalinga šildomoji sienelė. Dūmtraukis pirtyje statomas panašiai, kaip ir kituose trobesiuose.

 Pirtelės su skalbykla priepirtyje planas.
Pirtelė tinka 5—6 žmonėms kartu plautis

Senoviškose pirtyse vandenį šildydavo pakuroje, šalia malkų pastatytuose puoduose. Taip pat vandeni šildydavo krosnyje įkaitintais akmenimis, leidžiamais į indus su vandeniu. Tui būdu daug vandens neprišildydavo ir reikėdavo jį labai taupyti. Svarbu pirtyje pasidaryti tokį vandeniui šildyti įrengimą, kuris būtų nebrangus, nereikalautų atskiro kuro ir vanduo šiltų be nuolatinës priežiûros. Tam tikslui reikalingas didelis indas (statinë ar kubilas) vandeniui ir gabalas geležinio vamzdžio. Vamzdžio drûtis ir ilgis pareina nuo to, kiek vandens telpa turimame, jam skirtame inde. Turimas drūtas vamzdis geriau, nors per pusæ, sulenkti; tada jo vidurys įmûrijamas pakuros viršuje, o galai suleidžiami į statinæ. Tiesaus vamzdžio vienas gerai užtaisytas galas įleidžiamas į pakurą. Tada jis „šaudo", ir statinėje vanduo burbuliuoja.

 Pirties su skalbykla joje planas. Pirtis tinka 7—8 žmonėms kartu plautis

To išvengiama, ir vanduo greičau sušyla, jei jis, nors vieną kartą, sulenktas. Laibas vamzdis sulankstomas bent tris kartus, kad tuo būdu ugnis kaitintų didesnį jo plotą. Kad pakuroje sukrautų malkų viršuje tokia spiralė (gyvatėlė) tilptų, krosnį mūrijant, jai paliekama vieta. Ir vienaip ir antraip darant, abu vamzdžio galus reikia įleisti į statinę (vieną aukščiau už antrą).

Pirčiai reikia grindų, nuo kurių visas nešvarus vanduo pro pamate paliktą skylę išbėgtų laukan. Kur grindų nėra, ten ant žemės telkšo balos purvino vandens, po kurį besimaudantieji turi braidyti. Pirtyje gali būti išlietos ir betoninės grindys; jos nepūva, greit nuleidžia vandenį ir ilgai patveria. Kadangi tokios grindys šaltos, jas reikia iškloti iš lotelių sukaltais skydeliais. Apvalios kartelės skydeliams kalti netinka, nes ant jų (muiliuotų) lengva paslysti. Norint karteles kalti, reikia jas aptašyti ir nuobliuoti. Žinoma, galima dėti ir lentų grindis, bet jos turi būti nuotakios į vidurį ar į vieną sieną, kur turi būti padarytas medinis ar betoninis griovelis, traukiąs vandenį į lauką. Pogrindis po medinėmis grindimis turi būti visai švariai išvalytas, o jų apatinė pusė turi būti ištepta karbolineumu. Apie suolų bei plautų įrengimą, kaip apie labiau žinomus dalykus, čia nekalbėsiu. Pirčiai ir priepirčiui šviesti bei vėdinti reikia mažų langelių. Priepirtyje taip pat reikia grindų, kurias galima būtų plauti, nes ant plikos žemės bei paklotų šiaudų laikosi iš nešvarių skalbinių iškeliavę parazitai.
Kad priepirtis būtų šiltesnis, į jį geriausia vaikščioti pro viduje atitvertą arba iš lauko pristatytą prieangėlį.