Aromaterapijos istorija

Nuo neatmenamų laikų augalai ir jų ekstraktai buvo naudojami sumažinti skausmui, pirmajai pagalbai, kaip antibakteriniai, aktyvinantys ir pagerinantys savijautą. Žodžiai „eteriniai aliejai", „aromaterapija" buvo pradėti vartoti tik XX amžiuje, bet distiliuoti ekstraktai iš augalų – tai, ką mes šiandien vadiname eteriniais aliejais – buvo naudojami nuo seniausių laikų religiniuose ritualuose, parfumerijoje ir kaip higienos priemonės.
Galima spėti, kad ankstyvoji kvapų istorija prasidėjo nuo sakų, dervų ir augalų sulčių deginimo. Iš šių ritualų vėliau kilo smilkalai. Palaipsniui kvapieji augalai buvo pradėti naudoti drauge su gyvuliniais riebalais ir augaliniais aliejais – tuo mišiniu žmonės galėjo teptis kūną religinių apeigų metu. Iš 7 – 4 tūkst. prieš m.e. – Neolito laikotarpio - randamos mažos urnos ir amforos, kuriose yra likę alyvuogių ir sezamo aliejų sumaišytų su aromatiniais augalais pėdsakų.
1975 m. archeologinės ekspedicijos Indo slėnyje (Pakistano teritorijoje) metu buvo atrastas neįprastas molinis aparatas ir indai, kuriuose galėjo būti laikomi kvepalai. Tai galėjo būti primityvus distiliavimo įrenginys, sukurtas 3 tūkst.pr.m.e. Panašus indas, datuojamas 2 tūkst. pr.m.e. rastas ir Afganistane.
Mezopotamijos dantyraščio lentelėse (XIII – XII a. pr Kr.) aprašyti kiaušinio formos, viduje turintys spiralę indai, kurių paskirtis nenurodyta. Jie panašūs į Arabijos pusiasalyje rastus indus, kurie kaip yra žinoma, buvę naudojami distiliacijai.
Archeologiniai tyrimai leidžia teigti, kad kedrų aliejų egiptiečiai naudojo prieš 5000 metų balzamavimui. Gal tai buvo pirmasis „distiliuotas" aliejus , tačiau to laiko distiliavimo procesą sunku įsivaizduoti ir jis yra atviras įvairioms spekuliacijoms.
Taigi kvapiųjų medžiagų panaudojimo istorija paini, sudėtinga ir visuomet intriguojanti, apipinta daugybės būtų ir nebūtų istorijų, susijusi su alchemija ir pirmąja parfumerija, su religiniais ritualais ir seniausia žmonijos medicina, su Rytais ir pirklių kelionėmis...
XIX a. vakarietiškame aromatų pasaulyje įvyko du svarbūs pasikeitimai. 1867 m. Paryžiaus tarptautinėje parodoje kvepalai ir muilai buvo demonstruoti atskirai nuo farmacijos skyriaus, sudarydami nepriklausomą areną „kosmetikai". Dar svarbesniu tapo 1868 m. pirmojo sintetinio kvapo – kumarino – pagaminimas (jis kvepėjo šviežiai nupjauta žole). Po 20 metų, 1888 buvo susintetinti muskuso, vanilės ir žibuoklės cheminiai analogai. Dabar šį sąrašą sudaro šimtai ir tūkstančiai sintetinių kvapų, bet jie netinkami medicininiam naudojimui.
XX a. pasauliui besižavint technologijomis ir jų teikiamais sintetiniais produktais iškilo įporeikis atnaujinti terapinį natūralių aromatinių medžiagų vartojimą. Kvepalų industrija galutinai buvo atskirta nuo medicinos, tačiau palaipsniui sugrįžo prie savo ištakų.
1928 m. prancūzų chemikas Rene-Maurice Gattefosse pirmą kartą panaudojo terminą „aromaterapija". Jo susidomėjimą terapinėmis eterinių aliejų savybėmis paskatino sprogimas laboratorijoje (šeimyninis Gattefosse verslas buvo parfumerija). Jis smarkiai apdegė ranką ir atsitiktinai įmerkė ją į vonelę su levandos eteriniu aliejumi. Savo nuostabai Gatefozė pamatė, kad ranka sugijo neįtikėtinai greitai ir be randų.
Dar po keliolikos metų keletas žmonių, įkvėpti Gatefozės atradimo, ėmė naudoti eterinius aliejus gydomaisiais tikslais. Prancūzų gydytojas, armijos chirurgas Jean Valnet, II Pasaulinio karo metais naudojo čiobrelio, gvazdikėlių, citrinos ir ramunėlių eterinius aliejus žaizdų ir nudegimų gydymui. Jis pastebėjo ir kitą dalyką, kad kvapai gydo psichinius sutrikimus. Daktaro J.Valnet knyga „Aromaterpijos praktika" buvo išversta į anglų kalbą ir ją pastebėjo talentingas masažuotojas Robert Tisserandt, kuris labai susidomėjo knygoje pateiktomis idėjomis ir pritaikė savo praktikoje. Vėliau jis parašė žinomą knygą „Aromaterapijos menas".
1960 m. austrų kilmės biochemikė Marguerite Maury surado būdą kaip panaudoti eterinius aliejus ant odos. Ji į aromaterapiją įvedė bazinius aliejus – augalinius aliejus. Maišydama bazinį aliejų su nedidelėmis eterinių aliejų dozėmis Maury galėjo kurti reikiamą mišinį pagal gydomąsias savybes ir kvapą. Šitas metodas žaibiškai išpopuliarėjo ir buvo pradėtas naudoti masažo praktikoje, ypač Anglijoje, o vėliau ir Amerikoje.

Laimė Kiškūnė