Japoniška pirtis

Visi žinome, kad Japonija – labai originali šalis. Apie japonų darbštumą sklando legendos. Galbūt visa tai nuo japonų pamėgto būdo kaitintis pirtyje? Nors iš tikrųjų japoniška pirtis iš esmės nėra pirtis, kaip mes ją suvokiam. Tai greičiau pirties ir vonios hibridas. Vadinasi ji ofuro (individuali pirtis), sento arba furoja – visuomeninė pirtis. Priešdėlis o japonų kalboje reiškia pagarbą.
Sento – susitikimų, draugiškų pokalbių vieta, savotiškas prabangus klubas. Joje aptariamos naujienos, verslo klausimai. Japoniškoje pirtyje dirba brangūs restoranai, bibliotekos, kino teatrai, kiekvienas pats pasirenka sau tinkamą poilsio formą. Prieš rinkimus čia galima sutikti nemažai politikų. Japonijoje pirčių interjerą puošia akvariumai, tropiniai augalai– stengiamasi sukurti atpalaiduojančią aplinką. Šaltuoju metų laiku po pirties kūnas dar ilgai išlaiko šilumą, o vasarą, išėjus iš pirties į gatvę, dar ilgai jaučiama maloni vėsa.

Labai senas ir tradicinis Dogo onsenas. 2010 m.

Ofuro, arba naminė japoniška pirtis, yra gana paprastas įrenginys. Tai paprasta, dažnai geležimi apkaustyta medinė statinė, pastatyta virš ugnies. Gali būti ir nedidelis baseinas su suoleliu. Kaitinamasi tokioje pirtyje sėdomis arba pusiaugula, atidžiai žiūrint, kad širdies plotas liktų virš vandens. Vanduo įkaista iki 45-50°C . Viena iš svarbiausių sąlygų – medinė statinė turi būti švarioje, vėsioje ir gerai vėdinamoje patalpoje. Seniau kubile vandens dažnai nekeisdasvo. Tame pačiame vandenyje maudydavosi visi šeimos nariai arba svečiai.
Ant galvos labai dažnai užmaunama šaltu vandeniu suvilgyta kepuraitė. Po 10 minučių kaitinimosi pulsas gali pakilti iki 120 dūžių per minutę, todėl neįpratusiems gali šiek tiek svaigti galva. Po šios pirties rekomenduojama pailsėti. Dažnai japonai po ofuro susivynioja į paklodę ir gulėdami ilsisi maždaug valandą.

Atėję į sento – visuomeninę japonišką pirtį - priepirtyje paprastai matome kelias nedideles kabinas, jose randame specialius krepšius, į kuriuos sudedami baltiniai. Toliau einame į pagrindinę pirties patalpą. Ten stovi baseinas su karštu, net iki 50°C vandeniu. Pirtyje dar būna medinės 8l talpos rėčkutės, naudojamos apsiplovimui prieš pasineriant į baseiną.

Japoniškos pirties procedūra prasideda nusiprausimu duše arba gausiu apsipylimu iš rėčkutės. Tik po to einama į kubilą. Gerai išsikaitinę, lankytojai prisėda ant spalvotų plytelių grindų, šalia kubilo, ir šiurkščiu rankšluosčiu arba specialia pirštine gerai ir kruopščiai ištrina visą kūną. Po šios procedūros dar sykį neilgam pasineria į baseiną. Pirties prcedūra baigiama priepirtyje apsivelkant švarų medvilninį kimono arba susivyniojant į švarų medvilninį audeklą. Tada tradicija ir liaudies išmintis reikalauja po pirties maždaug valandą pagulėti.

Medikai išsiaiškino, kad tokia paprasta proedūra turi puikų profilaktinį poveikį nuo gripo, slogos, o taip pat padeda sergant reumatais, nervų ir širdies – kraujagyslių ligomis, medžiagų apykaitos sutrikimais.

Romantikos viršūne Japonijoje laikomos pirtys po atviru dangumi, dažniausiai pripildytos mineraliniu vandeniu iš natūralių šaltinių. Visoje šalyje jų esama daugiau negu 2000. Į pirtis po atviru dangumi žmonės važiuoja kartais po kelis šimtus kilometrų. Tik įsivazduokite: jūs lepinatės karštame, šiek tiek siera kvepiančiame vandenyje, aplinkui regite snieguotus akmenis, tolumoje, vandenyne, iš lėto leidžiasi raudona saulė... Šioje romantiškoje situacijoje labai tinka ir taurelė sakės, kuri plaukioja ant medinio padėkliuko, vandens paviršiuje.

Jau ir lietuviškos kaimo turizmo sodybos neįsivaizduojame be japoniškos pirties atributo - kubilo. Todėl kubilų gamintojai ir pardavėjai turi pasiūlyti įvairių šios pirties variantų, net ir su masažinėmis srovėmis.

Parengė Rimas Kavaliauskas